STALO ŽAIDIMAS: WIKINGER

Žaidimas „Wikinger“ – tai smagus, „Carcasonne“ tipo stalo žaidimas dvelkiantis šaltais ir niūriais Norvegijos fiordais.
Žaidimo legenda:
Žaidėjai keliaudami iš savojo gimtojo fiordo išplaukia į jūrą, kad atrastų naujas salas ir jose įsikurtų nauja bendruomenė. Salose apsigyvena Jarlai, kurie visiems vadovauja; žvalgai, kurie ieško naujų žemių; amatininkai, kurie aprūpina bendruomenę reikalingais daiktais; žvejai, kurie aprūpina visus maistu ir kariai, kurie saugo bendruomenę nuo priešiškų drakarų antpuolio.
Žaidimo eiga:
Kiekvienas žaidėjas gauna savo fiordo kortelę, kuri tampa jo žaidimo lenta, kurioje jis turi statyti salas ir dėti figūrėles. Salų statymo tvarka: salos turi būti tvarkingos, o figūrėlės, kurios yra skirtingų spalvų gali būti statomos tik į tos spalvos figūrėlės eilę.
Žaidimas susideda iš šešių raundų. Raundo pradžioje visi žaidėjai aukcione perka salos korteles ir figūrėlę. Pradedantysis žaidėjas pirmas perka figūrėlę, jis gali pasirinkti tiek pigesnę, brangesnę. Viskas priklauso nuo to, kokios salos ar figūrėlės jam šiuo metu labiausiai reikia. Renkantis reikia atkreipti dėmesį ne tik į figūrėlę, bet ir salos kortelę, kuri yra kartu. Salos kortelės yra trijų rūšių: salos pradžia, vidurys ir salos pabaiga. Dažniausia tai ir būna pagrindinė priežastis rinktis brangesnę, bet labiau reikalingą kombinaciją. Pats aukcionas yra gana įdomiai sugalvotas: tai yra ratas su numeracija nuo 0 iki 11 (skaičius ir parodo kiek reikia sumokėti), žaidimo pradžioje, pagal nustatytą tvarką yra sudėliojamos figūrėlės ir kortelės.
Figūrėles(žmogeliukai) yra penkių spalvų:
· mėlyni- žvejai. Jie gaudo žuvį ir aprūpina bendruomenę maistu;
· geltoni- auksakaliai, turint nemažai šių figūrėlių jūs visada būsite apsirūpinę pinigais;
· žali- žvalgai, jie duoda taškus, o jei jų eilėje žemiau yra auksakaliai ir žvejai tai gaunate taškus ir už juos;
· raudoni- jarlai, kiekvienas iš jų duoda po du taškus;
· juodi- kariai, atmuša priešiškai nusiteikusių laivų atakas ir taip pat duoda taškų;
· o pilki- keltininkai, jie svarbūs, nes perkelia figūrėles iš fiordo į salas.
Visos figūrėlės turi savų pliusų, todėl kurioms suteikti pirmenybę priklauso nuo kiekvieno žaidėjo pasirinkimo.
Kai jūs pasirenkate kombinaciją, jūs padedate salos atkarpos kortelę ten, kur tinka ir ant tos kortelės taip pat galite padėti figūrėlę. Bet tik tuo atveju, jei kortelę jūs padėjote į tos spalvos figūrėlės eilę. Kitu atveju jums teks figūrėlę padėti į fiordą. Iš ten į salas figūrėlę galės perkelti tik keltininkas. Aukcione figūrėlės dažnai pinga. Tai atsitinka tada, kai pačios pigiausios vienos spalvos figūrėlės visos yra nuperkamos. Tuomet aukciono ratas yra pasukamas taip, kad sekanti figūrėlė būtų ties 0 padala. Tokiu būdu atpinga visos figūrėlės. Aukcionas tęsiasi kol yra parduodamos visos figūrėlės. Po 1,3 ir 5 raundų yra gaunami pinigai tik už „auksakalius“, po 2,4 ir 6 yra skaičiuojami taškai už visas figūrėles. Žaidimo pabaigoje dar yra suskaičiuojami taškai už didžiausią salą, likusius pinigus, keltininkus, žvejus. Laimi žaidėjas, surinkęs daugiausiai taškų.
Visos figūrėlės pakankamai svarbios, todėl pačias salas reikia vystyti taip, kad būtų įvairių profesijų atstovų. Viso žaidimo metu jūs negaunate už žvejus nieko, bet jei neturėsite jų žaidimo pabaigoje - tai teks nemažai atiduoti sukauptų taškų. Jei pamiršite karius ir neatmušite priešininkų atakos, galite negauti taškų ir už žemiau esančius žvalgus, auksakalius.
Šiame žaidime iš tiesų strategija tik viena - sukurti salų koloniją, kurioje būtų visų profesijų figūrėlių beveik po lygiai. Tai, sakyčiau, sėkmingiausia kombinacija.
Beje, žaidimas yra kartu su papildomomis kortelėmis, kurių dėka šis žaidimas tampa sudėtingesnis ir įdomesnis.

RIKIS REKOMENDUOJA: TALUVA

Paskutiniu metu išbandydamas naujus žaidimus retai kada randu, kažką visiškai netikėto. Žaidi ir vertini: štai tas žaidimo elementas panašus į tą žaidimą, tas elementas į kitą. Prieini išvadą, kad šis žaidimas yra to ar ano žaidimo “hibridas”, ir džiaugiesi kaip vaikas, jei randi nors vieną originalų, pačiam dar nematytą, žaidimo elemento sprendimą. Iš tiesų toks ir buvo žaidimas TALUVA, kuris mane tikrai labai maloniai nustebino.
Taigi norėčiau pristatyti žaidimą TALUVA, kuri išleido vokiečių kompanija “Hans im Gluck” 2006 metais. Sunku šį žaidimą priskirti kuriai vienai kategorijai. Iš pirmo žvilgsnio jis panašus į strateginį žaidimą . Žaidime yra statomos gyvenvietės, kai gyvenvietės užima trijų laukelių plotą, galima statyti šventyklą, o kai šalia yra pastatomas trečias aukštas, yra statomas bokštas. Kai pastatai visas dviejų rūšių figūrėles (iš viso yra trys rūšys) - laimi. Viskas kaip ir paprasta, bet pats įdomumas yra pačios salos formavimas iš kortelių, ant kurių ir yra dedami pastatai. Kortelės susideda iš trijų šešiakampių laukelių ir gali būti padėtos šalia kitos kortelės arba padėtos ant kitų kortelių. Taip formuojamas antras ir trečias aukštai. Būtent tai ir suteikia žaidimui dinamikos, salos reljefas labai pasikeičia. Pagal žaidimo legendą – uždėjus antrą ar trečią aukštus, išsiveržia ugnikalnis ir gretimus laukelius užlieja lava ( pvz.: ten, kur dar visai neseniai stovėjo didelė gyvenvietė, liko tik vienas namelis). Tokiu būdų yra griaunami priešininkų planai, nes, norint padėti šventyklą ar bokštą, reikia išpildyti tam tikras sąlygas. Bet kol ateina tavo eilė daryti ėjimą, situacija žaidimo lauke būna taip pasikeitusi, kad tenka vėl keisti savo taktiką. Žaisdamas dviese jautiesi lyg žaistum šachmatais, nes kiekviena klaida, kiekvienas neapgalvotas ėjimas, gali tapti lemiamu ir tai daro šį žaidimą jau panašiu į loginį. Žaidžiant su didesne kompanija, šiame žaidime jau nebeįmanoma nuspėti priešininkų veiksmus ir pats žaidimas į loginį jau “nebeneša”. Šiame žaidime kiekvienas gali rinktis tai, kas jam arčiau “kūno”: gali būti kūrėjas ir stengtis statyti savas figūrėles, o gali viską aplinkui griauti ir trukdyti kitiems. Bet geriausia apjungti visas šias savybes ir meistriškai naudotis priešininkų klaidomis. Turiu prisipažinti, kad ne iš karto perpratau visas taisykles, nors pačios taisyklės labai elementarios. Šis žaidimas vis dar randa kuo mane nustebinti, jame sakyčiau apjungtos dvi žaidimo grupės: strateginiai ir loginiai. Išskirtinumas šio žaidimo yra tas, jog abi grupės viena kitą papildo ir, manau, nedominuoja nei viena iš jų.
Plačiau apie žaidimo taisykles.

STALO ŽAIDIMAS: NOTRE DAME

Notre Dame - tai vidutinio sunkumo ekonominis žaidimas, pastaruoju metu labai populiaria istorine tematika. Žaidėjai tampa įtakingais XIV a. pabaigos Paryžiaus gyventojais. Šio miesto kvartaluose jie kovoja, siekdami asmeninės gerovės ir pripažinimo. Kiekvienas didikas su savo patikėtiniu, užima miesto kvartalus ir stengiasi, sumaniai pasirinkdamas savo veiksmus, gauti kuo daugiau prestižo taškų. Žaidimas vyksta 3 periodais, kiekvienas periodas susideda iš 3 turų. Taigi iš viso yra sužaidžiami 9 turai. Kiekvieno turo metu žaidėjas gali du kartus, naudodamasis veiksmo kortomis, aktyvuoti savus kvartalus, padėdamas įtakos kauliuką. Tačiau žaidėjas visada turi apsispręsti, ką pasirinkti aktyvuoti- ar banką, kuris duos pinigų, ar paremti rezidenciją, kuri suteiks prestižo taškų, ar investuoti į kokį kitą savo kvartalo pastatą. Kiekvieno turo pabaigoje žaidėjai gali samdyti vieną iš atverstų trijų asmenų, kuris suteiks jiems papildomų prestižo taškų, apsaugos nuo maro ar padės atlikti kitus veiksmus. Žaidėjai turėtų būti atidūs, nes kiekvieno turo pabaigoje yra skaičiuojami maro taškai ir, jei kvartalą užpuls maras, žaidėjai praras dalį surinktų taškų ir vieną įtakos kauliuką.
Notre Dame žaidime nėra tiesioginio kontakto su kitais žaidėjais, todėl žaidėjai negali vienas kitam kenkti ar padėti. Na nebent padėjus kauliuką Notre Dame sumažinti kitam žaidėjui jo gaunamų taškų kiekį ar su karieta važiuojant susirinkti visas vertingiausias ambasadas.
Žaidimo esmė - nuolatinis pasirinkimas vienos iš kelių patrauklių galimybių. Šiame žaidime visada trūksta kažkurių resursų, tad tenka rinktis ar gauti pinigus, o gal parke padėti antrą kauliuką, kad kiekvieną kartą, gaudamas taškus, gautum papildomą tašką, o gal padėti kauliuką ligoninėje, kad maras neužkluptų nepasiruošusio? Galimybių netrūksta, bet kuriai suteikti pirmenybę? Sunkokas klausimas. Situacija žaidime keičiasi kiekvieną raundą, be to yra ir atsitiktinumo faktorius, bet jis daugiau susijęs su veiksmo kortų paskirstymu. Žaidimo taisyklės nėra trumpos, bet vieną sykį perpratus, nebereikia vis kartoti. Žaidimo procesas yra logiškas, be to labai padeda simbolių žymėjimas, todėl vos pažvelgus į simbolius tampa aišku, kas ką daro ar kas ką duoda. Ir nors žaidime nėra tiesioginio kontakto su kitais žaidėjais, pats žaidimas „įtraukia“ ir yra gana azartiškas.

KELIOS ŽAIDIMŲ ATSIRADIMO ISTORIJOS

Norėjau pasiūlyti susipažinti su kelių, gerai žinomų žaidimų istorijomis. Jos panašios tuo, kad abi atsirado sunkiais laikais: Monopolis „Didžiosios depresijos“ metu Amerikoje, Rummikubas tarpukaryje Rumunijoje. Pažvelgus į žaidimų istorijas, galima rasti ir daugiau žaidimų, kurie išpopuliarėjo būtent sunkiais istoriniais laikotarpiais.Pavyzdžiui Superfermeris išpopuliarėjo per II pasaulinį karą Varšuvoje. Todėl kai klausia draugai ar ekonominė krizė palietė stalo žaidimų sektorių, atsakau, kad nepalietė ir nepalies, nes stalo žaidimai - tai pigi ir gera pramoga, kuri labai gerai tinka įvairiais sunkmečiais. Kiek teko skaityti apie žmones, kurie II pasaulinio karo metu žaidė „Superfermerį“, tai jie būtent paminėdavo, jog žaidimas jiems leisdavo atsipalaiduoti ir užsimiršti, kad vyksta karas. Kalbant apie Monopolio sėkmę, vertėtų paminėti tą faktą, jog tuo metu Amerikoje jau buvo pardavinėjami įvairūs žaidimai labai panašūs į monopolį, todėl Monopolio kūrėjas iš tesų nesukūrė kažko visiškai naujo, bet, kaip ir rummikubo atveju, tiesiog patobulino tai kas jau buvo. Todėl, kai Monopolis labai išpopuliarėjo, broliai Parkeriai pradėjo supirkinėti kitas, į Monopolį panašių žaidimų versijų licencijas. Praeitame amžiuje buvo ne vienas garsus bylinėjimasis teisme ginant teisę Monopoliui būti vieninteliam ir išskirtiniam. Bet tai jau visai kita istorija.

GERIASIAS VOKIETIJOS 2008 METŲ STALO ŽAIDIMAS- KELTIS

Šis žaidimas yra populiaraus kortinio žaidimo „Lost Cities“ (kuris skirtas tik dviem žaidėjam), nauja versija. Ir jį jau gali žaisti nuo 2 iki 4 žaidėjų. Žaidimo autorius Reiner Knizia. Jis buvo išleistas 2008 metais ir iš karto spėjo pasižymėti - laimėjo prestižinį „Spiel des Jahres 2008“ prizą. Bet ko gero šiuo vardu jis bus leidžiamas tik Vokietijoje, nes kitur jis jau leidžiamas kaip „Lost Cities: The Board Game“. Pakito ne tik pavadinimą, bet ir žaidimo lentos dizainas.
Kiekvienas žaidimo pradžioje gauna po 8 kortas, kurias dėlioja iš eiles, kad perkeltų takais (jų iš viso yra penki) savo kauliukus (dobilėlius) žaidimo lauke kiek įmanoma toliau. Kiekvienam takui dedama atitinkamos spalvos kortų eilė, dedant kortas su atitinkamu simboliu didėjančia arba mažėjančia eilės tvarka. Kuo toliau stovi žaidėjo kauliukai ant tako žaidimo pabaigoje, tuo daugiau taškų jie gauna. Bet nebūtina judinti visų penkių kauliukų. Pagal žaidimo taisykles, kauliukas nepajudėjęs iš vietos, negauna jokių taškų, bet, tarkim, pajudėjęs vos kelis kartus dar neišeina iš minuso zonos. Išvada: jei nesi įsitykinęs, kad toli nueisi geriau iš viso neiti. Vienas iš žaidėjo kauliukų yra dvigubai aukštesnis. Nuo kitų jis skiriasi tuo, kad už jį gauni dvigubai daugiau taškų. Be to, pakeliui reikia surinkti keltų brangenybes, tarp jų ir troškimų akmenį, nes jie duoda papildomus taškus. Nesurinkus pakankamo kiekio, taškus galima net prarasti. Laimi žaidėjas, kuris žaidimo pabaigoje turi daugiausiai taškų.
Žaidimo taisyklės yra pakankamai paprastos, lengvai perprantamos, todėl puikiai tinka pradedantiesiems ir šeimoms. Bet tai nereiškia, kad patyrusiems žaidėjams jis bus neįdomus, jis pakankamai dinamiškas, o galimybė kortas dėti mažėjančia ir didėjančia tvarka suteikia žaidimui dar daugiau galimybių. Kaip vienas iš minusų, manyčiau, yra neigiamų taškų zona, į kurią pradedantys žaidėjai suteikia per daug dėmesio. Iš tiesų labai skiriasi partijos tarp dviejų žaidėjų ir keturių. Žaidžiant dviese pati partija būna ramesnė suspėjama ir nereikalingas kortas išmesti į išmetimo krūvas. Tuo tarpu žaidžiant keturiese, labai svarbu teisingai pasirinkti taktiką, nes kiekvienas skuba pasiekti tikslo zoną, ir jei kuris žaidėjas bando išmesti kortas, tai priešininkams tik suteikia papildomas galimybes jį patį pralenkti. Todėl dažniausiai jau geriau patys eina į minuso zoną, nei suteikia galimybes kitiems. Žaidimas keturiese trunka tiek pat, bet pakankamai svarbu skubėti, o ir taškų paprastai yra surenkama du kartus mažiau.

GERI STALO ŽAIDIMAI ŠEIMAI

Lietuvoje dar gaji nuomonė, kad stalo žaidimai yra skirti vaikams. Vokietijoje patys populiariausi stalo žaidimai yra skirti būtent šeimoms. Šeimos tipo žaidimai sukurti taip, jog jie būtų įdomūs ir vaikams, ir tėveliams.
Lietuvoje šio tipo žaidimų taip pat yra labai daug, bet informacijos apie juos trūksta.
Gal todėl, jog ši gera tradicija žaisti kartu visai šeimai pas mus dar nėra taip išplitusi kaip vakaruose? Manau dar daug vandens nutekės, kol žmonių sąmonėse kažkas pasikeis. Bet kaip sako: „ lašas po lašo ir akmenį pratašo“. Norėčiau pasiūlyti paskaityti keletą šeimai skirtų stalo žaidimų apžvalgų.
Carcassonne – vienas iš universaliausių žaidimų, pats pradėjau jį žaisti prieš penkis metus ir vis dar žaidžiu ( bet jau su papildymais), Geoprimo- puikus pažintinis žaidimas su mažesniais vaikais ir Los Mampfos- fantastiškas žaidimas! Pamenu, kai dukra buvo mažesnė ir jai atsibosdavo žaisti šį žaidimą, tai mes abu su žmona visada pabaigdavome žaisti iki galo. Atrodo paprastas žaidimas, bet kažką nepaprasto turi savyje....

STALO ŽAIDIMŲ KŪRĖJAI: REINER KNIZIA

Šis žaidimų Kūrėjas man visada buvo kažkokia mistika, kiekvieną kartą, nusipirkęs eilinį jo žaidimą(turiu jau keliolika) klausdavau savęs, ar gali tiek žmogus sukurti? Vienu metu buvau įsitikinęs, kad REINER KNIZIA - tai daugiau prekės ženklas, kuriam dirba keliolika autorių. Pagalvokite patys - jis yra išleidęs apie 500 žaidimų. Pasaulyje vienetai stalo žaidimų firmų, kurios turėtų panašų asortimentą, o čia vienas žmogus!
Neblogai ar ne? Įdomu ar kada nors atsiras kūrėjas, kuris pabandys jį pralenkti?
Reiner Knizia gimė Vokietijoje . Ulmo universitete (Vokietija) įgijo matematikos daktaro laipsnį. Dirbo informacinių technologijų srityje. Ilgus metus dėstytojavo įvairiose aukštosiose mokyklose. Dėstė matematiką, vadybą ir, kas įdomiausia, žaidimų kūrybą.
1999 - 2001 metais buvo Žaidimų autorių asociacijos pirmininkas. Šiuo metu Reiner Knizia gyvena Didžiojoje Britanijoje ir užsiima tik žaidimų kūrimu ir knygų rašymų.
Dauguma šio autoriaus žaidimų išsiskiria iš kitų nesudėtingomis taisyklėmis, bet turi nestandartines strategijas ir dažniausiai yra abstraktus. Jis kuria tiek vyresniems, tiek vaikams ir yra pradininkas naujos kartos elektroninių stalo žaidimų. Už kuriuos jau yra gavęs ne vieną prestižinį prizą. Be žaidimų jis yra parašęs nemažai knygų apie stalo žaidimus. Vieną tokią apie žaidimus kauliukais turiu ir pats. Kaip tik paskaitęs šią knygą aš ir supratau - jei jau žmogus žino tiek žaidimų, tai nenuostabu, kad gali sukurti daug. Juk nauja - tai užmiršta sena, tik pateikta naujai.
Turėjau didelį norą išvardinti prizus kuriuos yra gavę jo žaidimai, bet atsibodo skaičiuoti. Tai, kad Vokietijoje yra susirinkęs nemažai, tikriausiai nieko nestebina. Taip pat yra gavęs Suomijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Austrijoje, Japonijoje, Ispanijoje. O praeitais matais Vokietijos Metų žaidimo prizą gavo abejose kategorijose - ir suaugusių (Keltis), ir vaikų (Wer War‘s?).
Dar norėčiau paminėti jau ir lietuviams žinomus Reiner Knizia stalo žaidimus, kurie yra pardavinėjami Lietuvoje: Lord of the Ring, Blue Moon City, Beowulf, Durch die Wuste, Genial, Risk exspress, Safari, Pickomino, Bunte runde, Schatz der Drachen, Schild kroten rennen ir t.t..

STALO ŽAIDIMŲ GRUPĖS I SUSITIKIMAS

Prieš pusantrų metų rinkdavomės pas mane, nes klubas neturėjo patalpų. Praėjo metai ir vėl grįžome į tą patį tašką... Tik dabar ne todėl, kad nėra patalpų, o todėl, kad atsirado noras pažaisti sunkesnių žaidimų. Nemažai jų jau pas mane prisikaupė, taip pat nemažai galiu gauti ir iš kitų aistringų stalo žaidimų mėgėjų. Tai žaidimai, kur reikia pasėdėti, taisykles pastudijuoti (būna ir po 40 puslapių), o be to ir patys žaidimai trunka ilgiau. Diena pasirinkta pirmajam pasižaidimui irgi neeilinė - Sausio 1-oji. Turiu prisipažinti, kad teko netgi sutrumpinti Naujųjų šventimą ir grįžti anksčiau namo, kad galva rytą atsikėlus butų „šviesesnė“.
Pirmam kartui pasirinkome šiek tiek lengvesnius žaidimus:
Katano salos naujakuriai (kortinis) - gan smagus žaidimas, kurį galima žaisti tik dviese. Pats žaidžiau jau trečia kartą ir vis atrandu naujų taisyklių, kurių pirmus kartus žaisdamas nesupratau. Nuo Katano stalo žaidimo jis skiriasi dar ir tuo, kad galimybės pakenkti priešininkui yra kur kas didesnės - plėšikas šiame žaidime nėra didžiausias blogis, nuo jo dar galima apsiginti. Tuo tarpu varžovas turėdamas „malūno“ figūrėlę gali pridaryti daugiau bėdos, be to dar yra įvairios veiksmo kortelės. Pvz.: panaudojus „pirklio“ kortelę priešininkas gali paimti iš tavęs bet kokius du norimus resursus, o atiduoda vieną, kurio jam nereikia. Žaidimas tikrai geras kas dar neišbandė - siūlau išbandyti.
Die Saulen der Erde - šį žaidimą mes dar tik mokėmės, pats žaidžiau pirmą kartą. Pats žaidimas visų pirma gražus, vidutinio sunkumo strateginis – ekonominis. Sėkmės faktorius jame nėra lemiantis, reikia pagalvoti kaip geriau pasinaudoti įvairiomis galimybėmis. Manau dar ne vieną kartą sužaisiu šį žaidimą.
Puerto Rico- žaidžiau aš jį pirmą kartą prieš kokius 4 mėnesius, bet tiek atžaistas, kad man jis jau „senas geras“. Kiekvieną kartą žaisdamas bandau naudoti naujas strategijas (aišku nepamirštu ir jau pasiteisinusių) ir vis randu naujų galimybių. Kai žaidėme šį žaidimą, vyko bekompromisinė kova - naujokų tarp mūsų nebuvo, visi jau bent po tris kartus buvome žaidę. Paskutiniu metu retokai bežaidžiu, bet jei yra galimybė pažaisti su patyrusiais - niekada neatsisakau.
Notre Dame – netikėtai tapo „vakaro vinimi“. Pradžioje labai vangiai skaitėsi taisyklės, vienu metu net pagalvojau, kad teks žaisti ką nors kitą (nors labai norėjosi išbandyti). Bet atkaklumas laimėjo, įveikėme mes taisykles ir taip vangiai pradėję sužaidėme 3 partijas. Gal būtume sužaidę dar kokią vieną, bet jau buvo 12 valanda nakties (pradėjome žaisti 12 valandą dienos). Pačios žaidimo taisyklės nėra sudėtingos, net lengvesnės už Puerto Rico. Sunkiausia su kortelėmis, reikia šiek tiek laiko kol perpranti kaip jomis geriausiai pasinaudoti. Bet kai perpranti, tai daugiau nereikia žiūrėti vis į taisykles tam, kad išsiaiškintum vieną ar kitą taisyklę. Labai aiškiai viskas surašyta simbolių kalba.
IŠVADOS: karingiausias žaidimas, kurį žaidėme, buvo Katanas (kortinis), šiame žaidime galima buvo labiausiai „nukenkti“ priešininką. Die Saulen der Erde ir Notre Dame tai daugiau „pasjansinio“ tipo žaidimai, kur kiekvienas žaidžia savo smėlio dėžėje ir stengiasi kuo geriau sudėlioti savo „pasjansą“. Tokių žaidimų privalumas, kad juos žaidžiant nebūna pykčių. Puerto Rico sakyčiau taip pat „pasjansinis“ žaidimas, bet čia labai svarbu žiūrėti, kad tavo atlikti veiksmai nebūtų perdaug naudingi priešininkams. Pakenkti daug kitiems negali, bet padėti, pasielgęs neapdairiai, gali nemažai.

BLOGAS STALO ŽAIDIMŲ FANAMS

Šis blogas gimė gan netikėtai, netgi sakyčiau dėl tingumo. Pastaruoju metu visas mintis reiškiau savo tinklalapyje http://www.rikis.lt/ , bet tai oficialus tinklalapis. Jei dėstai mintis, jos turi būti susistemintos, sudėliotos . Kai įspraudi save į oficialumo rėmus, rašymas tampa vargas. Vos tik atsiranda noras ką parašyti, pasidalinti savo mintimis visada įvertindavai ar iš tikrųjų turėsi tiek išbaigti jas laiko (yra nemažai pradėtų rašyti straipsnių, bet nepraėjusių korektūros). Nesu rašytojas, tiesiog paprastas rašinėtojas. Kai kažką įdomaus randi, mintis tave spaudžia, parašai - tai kažkaip ir palengvėja, o be to pagalvoji – gal kam tas minčių kratinys bus įdomus ir naudingas?