Triuškinanti Dominion pergalė „Deutscher Spiele Preis 2009“ konkurse

Šių metų prizų teikėjai yra visiškai prognozuojami. Tai jau ne pirma ir, tikriausiai, ne paskutinė Dominion pergalė šiais metais. Gerai pastebėjo vienas „geimeris“: „tai žaidimas gimęs laimėti“. Po pergalės Spiel des Jahres 2009, manau jau buvo galima prognozuoti ir šią (antrą pagal reikšmingumą Europoje) pergalę Deutscher Spiele Preis 2009.

Tiesa kam skirti šį prizą sprendžia ne komisija, o stalo žaidimų mėgėjai iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. Todėl kartais būna ir netikėtumų. Šis prizas yra įteikiamas Stalo žaidimų mugės Esene metu.

Pateikiu žaidimų penketuką, kurie surinko daugiausiai balų. Kaip matosi iš taškų, įnirtingos kovos nebuvo.

1. Dominion, autorius Donald X. Viccarino – 4735 balsų;

2. Le Havre, autorius Uwe Rosenberg – 2559 balsų;

3. Pandemic, autorius Matt Leacock – 2504 balsų;

4. Finca, autorius Ralf zur Linde ir Wolfgan Senker – 1695 balsų;

5. Small World, autorius Philippe Keyaerts – 1155 balsų.

ĮSPŪDŽIAI IŠ CARCASSONNE ČEMPIONATO

Dauguma žmonių mano, kad šis žaidimas yra lengvas ir pergalę lemia sėkmė. Dažniausiai taip galvoja tie, kurie niekada ir nėra sužaidę su stipriu priešininku. Pats savęs taip pat tokiu nelaikau, todėl ir norėjosi labai sudalyvauti čempinote, kad pažiūrėčiau kaip žaidžia kiti ir pasimokyčiau iš jų. Širdies gilumoje tikėjausi, kad susirinks silpnesni varžovai ir galbūt pavyks laimėti šį čempionatą. Bet kai pamačiau dalyvius, supratau, kad teks rimtai pakovoti. Iš viso susirinko 15 žaidėjų nuo 22 iki 40 metų.

Mes turėjome sužaisti po 6 kvalifikacines partijas vienas prieš vieną ir savo ėjimams turėjome sunaudoti ne daugiau kaip 20 minučių. Pastaroji taisyklė mane labiausiai ir baugino.

Pirma partija su Karoliu praėjo palyginus ramiai, vienas kitam labai „ pagalių į ratus“ nekaišiojome. Šią partiją pavyko laimėti, tai kažkaip ir nusiraminau. Antrąją žaidžiau su Michail- užvirė bekompromisinė kova. Aš šiek tiek pirmavau, todėl žaidimo pabaigoje patikėjau, kad laimėjau. Štai tada ir atkreipiau dėmesį į laikrodį - laiko vis mažėjo. Pradėjau skubėti, daryti klaidas, nepastebėti priešininko ėjimų, skubotai padariau paskutinį ėjimą (buvo likusi mažiau nei minutė). Suskaičiavome taškus ir paaiškėjo, kad vienu tašku pralaimėjau. Vėl apžvelgęs lentą pamačiau, kad būčiau laimėjęs, jei būčiau padėjęs kitur paskutinę kortelę. Po šios partijos supratau, kad laimėti reikės ne tik prieš priešininkus, bet ir prieš laikrodį. Trečiąją partiją žaidžiau prieš Darių Pilkį. Jis mane nustebino, nes jau ketvirto ėjimo metu padėjo valstietį, prasidėjo kova dėl laukų, kurią bandydamas laimėti ėmiau tragiškai atsilikti su pilimis. Galutiniame rezultate, priešpaskutiniame ėjime Darius sujungė laukus ir valstiečių pas mus tapo po lygiai. Tenka pripažinti, kad priešininkas primetė man savo žaidimą, ir tas mano chaotiškas žaidimas privedė prie logiškos pabaigos- pralaimėjimo. Žaidimo gale buvo tik vienas laukas kuriame mes abu turėjome po 4 valstiečius. Nepamenu, kad kada būčiau žaidęs nors kiek panašią partiją.

Po šio raundo buvo viskas aišku- reikėjo laimėti tris likusias partijas ir tikėtis, kad daugiau nebus žaidėjų, turinčių keturias pergales. Planas su tokiu žaidimu, kokį demonstravau praktiškai neįmanomas, bet pasirinkimo nebuvo. Kadangi po trijų raundų nukritau į 13 vietą, tai reiškė, kad teks žaisti su silpnesniais varžovais ( arba tais, kuriems kaip ir man šiandien nesiseka). Visos trys partijos buvo sunkios, su tikrai pajėgiais varžovais, bet susikaupiau ir nebedariau tiek daug klaidų. Todėl pavyko laimėti. Ir iškovojau paskutinį kelialapį į pusfinalį. Kova tikrai buvo bekompromisė, tik du žaidėjai pelnė 5 taškus, taip pat du žaidėjai 4 taškus ir net 6 žaidėjai 3 taškus.

Pusfinalyje žaidžiau prieš Joną Valčiuką, kurį gerai pažįstu. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl buvo sunku susikaupti ( žaidžiant dviese dar nė karto prieš jį nelaimėjau). Ir vėl žaidžiau chaotiškai, tiesa, buvo ir neblogų momentų (sugebėjau du jo žmogeliukus uždaryti nepabaigiamoje pilyje iki žaidimo galo), bet lemiamu momentu pritrūkdavo sėkmės. Paskutinis kortelės traukimas, manau, geriausiai simbolizuoja visą partiją: buvo dvi kortelės - viena kelias su vienuolynu ir kita, kuri man visai netiko. Jei būčiau ištraukęs vienuolyną ir sujungęs laukus, gaučiau 12 taškų, bet deja, fortūna buvo ne mano pusėje. Kaip sako protingi žmonės, jei žaidi turėdamas aiškią strategiją, nereikia laukti sėkmės - viską padaryti gali pats, bet jei žaidimas chaotiškas - viskas fortūnos rankose.

Kova dėl trečios vietos vyko taip pat aršiai, Džedajus smarkiai kovojo dėl laukų. Nesu pripratęs taip aršiai kovoti, kai daugiau stengiesi ne kurti savo kelius ar pilis, o kenkti priešininkui. Aišku iš vienos pusės yra gerai, kai strategija kenkti - mažiau galvoti reikia . Juk kenkti visada lengviau, nei kurti. Eilinį kartą man primetė varžovas savo strategiją (silpnokas aš kenkėjas) ir teko pripažinti pelnytą Džedajaus pergalę.

Finalas nebuvo toks atkaklus, nes Jonas žaidė su savo drauge Giedre (kuri pasivadino Skraidanti) todėl laimėtojas man kaip ir buvo aiškus. Manau tai, kad aš su Giedre patekau į pusfinalį yra didelis Jono nuopelnas jis mus privertė kiek kitaip pažvelgti į šį žaidimą. Anksčiau žaidžiau žymiai prasčiau, nepastebėdavau šio žaidimo povandeninių srovių. Kai pirmą kartą žaidžiau Carcassonne su Jonu, jam šis žaidimas taip pat pasirodė per lengvas. Bet pažaidęs su stipriais varžovais „on- line“ nuomonę pakeitė. Ko pasėkoje - Jis Carcassonne Lietuvos Čempionas. Taigi, kas neturi galimybių išmėginti jėgas su stipriais varžovais, žaiskite „on-line“. Tuomet susitiksime kitais metais, kitame Carcassonne čempionate. Aš planuoju rimtai pasirengti - net šachmatų laikrodį nusipirksiu, kad priprasčiau prie riboto laiko.

ĮSPUDŽIAI IŠ „KATANO SALOS NAUJAKURIŲ“ ČEMPIONATO

Šis čempionatas Lietuvoje jau vyko trečią kartą. Ir jame dalyvavo rekordinis dalyvių skaičius - net 55 žaidėjai. Čempionatas vyksta dvi dienas. Pirmąją dieną vyksta keturi atrankiniai raundai. , o antrąją dieną pusfinaliai ir finalas. Po kurio ir yra paskelbiamas žmogus, kuris tampa čempionu ir įgyją teisę atstovauti Lietuvai pasaulio čempionate. Norint patekti į pusfinalį, reikia patekti tarp 16 stipriausių žaidėjų. Pats čempionatas vyksta šveicariška sistema: tai yra stipriausi susitinka su stipriausiais, silpniausi žaidžia su silpniausiais. Tik pirmojo raundo metu susitinka žaidėjai suskirstyti atsitiktinai, vėliau, po pirmojo raundo, yra suvedami rezultatai ir keturi žaidėjai, turintys aukščiausius reitingus žaidžia prie pirmojo stalo, sekantys keturi žaidžia prie antrojo ir t.t. Reitingai nustatomi tokia tvarka: svarbiausias skaičius yra pergalių suma, jei žaidėjai turi vienodai pergalių, tai tuomet skaičiuojama surinktų taškų suma.

Pirmas raundas. Šis žaidimas man pačiam buvo kiek netradicinis. Retai kada žaisdamas renkuosi „grudų/ rudos“ strategiją. Bet šiame žaidime žaidi taip, kaip tau leidžia priešininkai - ne visada pavyksta likti ištikimam savo strategijai. Pasistatęs keturis miestus ir dvi gyvenvietes, laimėjau.

Antras raundas. Šį sykį jau teko žaisti prieš varžovus, kurie turėjo po pergalę ( Adalia, Simakas, Robis) ir kiekvienas iš mūsų puikiai suprato, kad antroji pergalė atveria duris į pusfinalį. Žaidimas ėjosi apylygiai, buvau ištikimas savajai gyvenviečių strategijai ir fortūna atėjo kaip tik laiku. Kai atėjo laikas užbaigti šį žaidimą vietoj reikiamo vieno taško galėjau surinkti net du. Turėjau pakankamai resursų tiek gyvenvietei, tiek miestui.

Trečias raundas. Šis žaidimas vyko prie pirmojo stalo, taigi varžovai buvo visi tuo metu didžiausią reitingą turintys žaidėjai, laimėję abu susitikimus: Jonas Ragaišis, Tomas Petrauskas ir Radisacha. Partija prasidėjo gana netikėtai ir Tomas Petrauskas (Vilniaus stalo žaidimų klubo įkūrėjas) labai įsiveržė į priekį. Visi puolėme vytis, bet kai lyderis turi nemažai gyvenviečių tai ir kolektyvinės pastangos pristabdyti tampa bevaisės. Visą žaidimą vijausi ir surinkau 8 taškus, iki 9 taško pritruko tik vieno bet kokio resurso. Tenka pripažinti, jog Tomas sužaidė labai gerai, ir sugebėjo laimėti, kad ir kaip mes jam trukdėme.

Ketvirtas raundas. Vėlgi žaidžiau prie pirmojo stalo. Varžovai beveik nepasikeitė, tik merginą pakeitė Matas Jūras. Nors jau 100% žinojome, kad į pusfinalį mes patekome, pasiduoti nei vienas nesiruošėme. Iš pradžių kova vyko apylygė, bet Tomas, kaip ir praeitame žaidime, išsiveržė į priekį. Kai jau buvau besusitaikąs su pralaimėjimu, staiga pasisekė. Šiame žaidime labai trūko rudos, todėl retai kas statėsi miestus, o išsivystymo kortų beveik nepirkome. Savo ėjimo metu išmečiau 10 ir priešininkai labai apsidžiaugė, nes gavo rudos. Bet aš panaudojau „monopolio“ kortelę ir susirinkau 8 rūdas. Kadangi ir kitų resursų turėjau nemažai, iš karto pasistačiau du miestus ir pasiėmiau dvi išsivystymo kortas (ten buvo du riteriai). Praktiškai „monopolio“ kortelė man uždirbo 4 taškus (per sekančius du ratus aš įsigijau dar vieną riterį), beliko tik savo ėjimo metu vis atversti po riterį ir tikėtis, kad Tomas nespės surinkti 10 taškų anksčiau nei tai padarysiu aš. Laimei nespėjo.

Rezultatas. Važiuodamas į čempionatą tikėjausi patekti į pusfinalį ir pažaisti su stipriais varžovais. Tik žaisdamas su stipriais varžovais, kažko naujo išmoksti ir pamatai savo silpnąsias vietas. Dvi partijos prie pirmo stalo pilnai pateisino mano lūkesčius, o pergalė netgi su kaupu. Abu žaidėjai, su kuriais du kartus žaidžiau prie pirmojo stalo, pateko į finalą. Taigi turėjau galimybę žaisti tikrai su vienais iš stipriausių žaidėjų. Trys pergalės ir 38 taškai, buvo antras rezultatas iš 55 dalyvavusių žaidėjų. Pernai laimėjau tik dvi pergales ir surinkau 28 taškus ( tada buvau 8). Dalyvavimas čempionatuose yra labai naudingas - gali ne tik pasitikrinti jėgas, bet ir susipažinti su kitais stalo žaidimų mėgėjais.

Kadangi nepavyko suderinti Katano salos naujakurių ir Carcassonne čempionatų ( jie vyko tuo pačiu metu), atsisakiau žaisti pusfinalyje. Vis dėlto Carcassonne žaidimas man labiau patinka. Todėl labai norėjosi išbandyti jėgas su kitais žaidėjais. O be to, viliojo ir Carcassonne laimėtojo prizas - kelionė į stalo žaidimų mėgėjų meką - į Esseno (Vokietija) stalo žaidimų parodą.