SAVAITĖS APŽVALGA 2009 LAPKRIČIO 9 – LAPKRIČIO 15

Sankt Petersburg – 1 partija
Katano salos Naujakuriai – 5 partijos
Carcassonne – 1 partija
Sushizock im Gockelwok – 1 partija
Durch die Wuste – 3 partijos
Relikt – 1 partija
Jungle Speed – 1 partija
Taluva – 2 partijos

Katano salos naujakuriai – manau tai vienas geriausių žaidimų pradedantiesiems žaidėjams. Kai žaidžiu su draugais (kurie šį žaidimą žaidžia pirmą kartą) visada juokauju, kad tai ilgas žaidimas. Visi stebisi, nes ant dėžutės juk parašyta 90 minučių. Tuomet ir paaiškinu, jog 90 minučių - tai vienos partijos trukmė, bet šis žaidimas toks, kad niekuomet neužtenka vienos partijos. Šis kartas buvo kaip visada - baigėme tik 2 valandą nakties, kai jau buvome sužaidę 5 partijas. Negalėčiau pasakyti, kad tai mano mėgstamiausias žaidimas, bet jį žaidžiu dažniau nei kitus. Tiesa, būna, kad pusę metų nežaidžiu, bet po to vėl ir vėl prie jo grįžtu. Kol turėsiu draugų, su kuriais dar šio žaidimo nežaidžiau, jis pas mane nedulkės.
Carcassonne – tai dar vienas žaidimas, kurį mėgstu karst nuo karto sužaisti. Bet žaidžiant su didesne kompanija, man būtini papildymai. Be jų žaidimas nuobodokas. Labiausiai mėgstu : „užeigas ir katedras“, „pirkliai ir statytojai“ ir „abatija ir meras“. Žaidžiant dviese renkuosi tik pagrindinį žaidimą, papildymai man nereikalingi. Ir be jų žaidimas pakankamai sunkus. Net ir žaidžiant su mažiau patyrusiu priešininku nėra taip paprasta laimėti, kartais tenka paprakaituoti.
Sushizock im Gockelwok – tai dar vienas žaidimas kauliukais, kurio autorius Reiner Knizia. Visada spėliodavau - kas gi slepiasi po šiuo vardu. Juk negali vienas žmogus sukurti apie 20 žaidimų per metus. Bet kai nusipirkau knygą, kurioje buvo surinkti 124 žaidimai kauliukais ir pamačiau, kad šio rinkinio autorius tas pats Reiner Knizia, tapo viskas aišku. Kai esi surinkęs tiek žaidimų, kodėl gi negali jų pritaikyti ir, pateikęs juos naujoje šviesoje, išleisti? Šis žaidimas, kaip ir daugelis kitų jo sukurtų, yra azartiškas, linksmas ir paprastas. Žaidėjai meta kauliukus ir stengiasi surinkti pačią geriausią kombinaciją. Jie gali iš bendros eilės paimti: mėlyną pliusinę kortelę, arba raudoną minusinę. Taip pat gali apvogti kitą žaidėją, iš, žaidėjas meta penkis kauliukus, ir, jei nepavyksta iš pirmo karto, turi dar galimybę kartoti savo metimus antrą ar trečią kartą. Po to jau turi atlikti veiksmą, netgi jei jis jam nėra naudingas. Raudonos – minusinės kortelės taip pat yra svarbios, nes, kai yra skaičiuojami taškai už Mėlynas – pliusines korteles, yra skaičiuojamas tik toks kiekis kiek turite raudonų kortelių. Jei jų neturėsite nei vienos, jūsų galutinis rezultatas bus 0. Tuo tarpu jei kelias turėsite tai iš dviejų pliusinių kortelių sumos turėsite atimti minusinių kortelių sumą. Ir tokiu būdu gausite savo surinktų taškų sumą. Žaidimo metu geriausia rinkti mėlynas su didžiausiais skaičiais ir raudonas su mažiausiais, bet to paties dažniausiai nori ir visi kiti žaidėjai. Todėl saugokitės, nes jei pasiseks priešininkui - galite būti apvogtas. Pats žaidimas šiek tiek primena Picomino žaidimą, bet man pasirodė šiek tiek įdomesnis. Vis dėlto jį priskirčiau prie lengvų žaidimų, kurį galima sužaisti prieš kažką rimtesnio. O ir trukmė jo apie 20 minučių. Galima žaisti nuo 2 žaidėjų, bet įdomiausia keturiese - penkiese.
Durch die Wuste – tai dar vienas Reiner Knizia žaidimas. Taisyklių neaptarinėsiu, plačiau galite su jomis susipažinti mano tinklalapyje. Kiek plačiau apie įspūdį. Žaisti gali nuo 2 iki 5 žaidėjų, bet įdomiausia keturiese. Pats žaidimas man labai priminė to paties autoriaus garsųjį žaidimą Genial. Tik šiek tiek sudėtingesnis. Žaidėjai stengiasi žaidimo pradžioje užsiimti kuo geresnes pozicijas, kad galėtų surinkti kuo daugiau taškų, bet gera vieta, po kelių varžovų ėjimų gali tapti pačia prasčiausia. Todėl nėra taip lengva įvertinti visus faktorius ir pasirinkti patį geriausia sprendimą. Žaidimo laukas kiekvieną kartą vis kitoks, o ir varžovai prioritetus gali susidėlioti priešingoje lentos pusėje. Todėl žaidžiate kaskart vis kitą žaidimą, jis nebus panašus į praeitą partiją. Atvirai pasakysiu - žaidimas visai patiko, šiame žaidime daug yra atsitiktinumo ( sunku numatyti varžovų ėjimus), todėl tai, kad turiu kituose žaidimuose patirties man laimėti nepadėjo. Aišku pažaidus 3 partijas atsirado ir savos strategijos, bet labai svarbu stebėti varžovų veiksmus. Nes jie gali viską sugadinti, todėl realiai jūs žaidžiate taip kaip jums leidžia varžovai, bet turite pasinaudoti galimybėmis ir šiek tiek aplenkti juos. Kaip ir žaidžiant Genial visad yra bent keletas gerų ėjimų, ir labai sunku suprognozuoti, kuria galimybe dar suspėsite pasinaudoti, o kurią užtvers varžovas.
Taluva – apie šį žaidimą jau esu rašęs anksčiau, jis man vis dar neatsibosta. Šiame žaidime taip greitai viskas keičiasi, kad sunku net suprognozuoti kaip atrodys sala po kelių ratų. Šiame žaidime atsitiktinumo praktiškai nėra. Turi taip žaisti, kad varžovų ėjimus galėtum numatyti iš anksto, o jie tavųjų kėslų neperprastų. Šiame žaidime žaidėjai kenkia vienas kitą pastoviai, pats žaidimas - tai nuolatinis „gaisrų gesinimas“. Nes kiekvienas stengiasi plėsti savo gyvenvietes, kad galėtų statyti šventyklą. Nespėji vienos gyvenvietė sunaikinti, o jau kitas žaidėjas grėsmingai apsistatė. Todėl šiame žaidime visi kolektyviai, padėdami vienas kitam, naikina kitų žaidėjų namelius ir taip visą žaidimą. Sakyčiau išeina kolektyvinis „kenkimo“ žaidimas, kad ir kaip keistai tai beskambėtų. Laimi tas žaidėjas, kuris sugeba pergudrauti priešininkus ir tokiomis sudėtingomis ( pastovaus naikinimo) sąlygomis visgi pasistatyti šventyklas ar bokštus. Negalėčiau jo palyginti su kuriuo nors kitų, jis tikrai toks vienintelis ir nepakartojamas.

SAVAITĖS APŽVALGA 2009 LAPKRIČIO 2 – LAPKRIČIO 8

Nardai (trumpieji) - 4 partijos
World of Warcraft - 1 partijai
Ligretto – 1 partija
Sankt Patersburg – 1 partija
Fjorde – 1 partija
Race for the Galaxy – 1 partija
Marrakesh – 2 partijos
Battle Lore – 1 partija
Relikt – 1 partija
Ticket to Ride (card game) – 1 partija

Ši savaitė buvo pakankamai derlinga, nepamenu kada anksčiau esu žaidęs tiek daug skirtingų žaidimų.
Nardai – tai vienas iš senesnių žaidimų, žaidžiamas visame pasaulyje. Populiariausias artimuosiuose rytuose: Turkijoje, Armėnijoje, Gruzijoje, Irane. Man šis žaidimas patinka daugiausiai todėl, kad net beviltiškoje situacijoje dar ne viskas prarasta ir yra šansas laimėti. Šiame žaidime visada verta kovoti iki galo, nes kol nors vienas priešininko žetonas yra prieš tave dar gali visko atsitikti. Jame yra nemažas sėkmės faktorius, bet jei esi silpnas strategijoje sėkmė tau nepadės. Juk nieko nėra labiau nepastovesnio už sėkmę. Žaidžiau tik trumpuosius nardus. Jie tikrai trumpi, partija trunka apie 15- 20 minučių. Planuoju išbandyti ir kitus variantus, o jų tikrai daug...
World of Warcraft – tokius ilgus žaidimus retokai kada prisiruošiu išbandyti, bet, kai jau išbandau , tai lieku visuomet sužavėtas. Patiko ir šis, nors valandą aiškinomės taisykles, šešias valandas žaidėme ir dar valandą aptarinėjome. Jei sužaidi žaidimą ir yra apie ką pasišnekėti – vadinasi žaidimas tikrai geras. Aišku, dažnai jo nepažaisi, nes su naujokais nėra taip įdomu, o surinkti mokančių kompaniją ne visada lengva.
Ligretto – tai reakcijos žaidimas, todėl retai kada jį žaidžiu. Žaidėme šešiese iki šimto taškų ir netgi pasisekė laimėti. Net neprisimenu prieš kiek metų šį žaidimą laimėjau paskutinį kartą. Reakcijos žaidimai tikrai ne mano arkliukas. Bet prieš žaidžiant kažką sunkesnio - šis žaidimas puikus apšilimas.
Sankt Petersburg – tai vienas iš geresnių vidutinio sunkumo ekonominių žaidimų. Esu žaidęs daug kartų ir su įvairiais žmonėmis ir daugumai šis žaidimas patiko. Dažniausiai laimiu, kai surenku visus dešimt aristokratų, ir žaidimo pabaigoje gaunu už juos penkiasdešimt penkis taškus. Bet norint laimėti nereikia aklai laikytis savos strategijos, o žaidi kaip leidžia tau priešininkas. Taip jau atsitiko, kad aristokratų surinkau tik penkis, bet pastatų prisistačiau nemažai. Pasirodo ir taip galima laimėti. Tik kažko abejoju, kad ir sekantį kartą tokia strategija pasiteisintų? Na reiks paabandyti.
Marrakesh – žaidėme šį žaidimą trise. Vis dėlto man šis žaidimas labiau patinka kai žaidžiame arba dviese, arba keturiese. Žaidžiant trise dažniausiai supuola dviese ant vieno ir, kai jį sulupa, aiškinasi tarpusavy. Mėgstu žaidimus, kuriuose bent kažkas priklauso nuo manęs. Tuo tarpu žaidžiant Marrakesh‘ą tai įmanoma tik žaidžiant dviese. Pastaruoju metu man vis labiau pradeda patikti žaidimai dviese, bet kaip žaidimas dviem Marrakesh‘as silpnokas. Manau kad jį kaip ir „Quoridor“ įdomiausia žaisti keturiese.
Reliktas – tai nuotykinis kortinis žaidimas. Jį gali žaisti nuo dviejų iki penkių žaidėjų. Trukmė apie keturiasdešimt minučių. Tikslas - surinkti kuo daugiau brangakmenių, kuriuos norint gauti, reikia toje eilėje kur yra jus dominantis brangakmenis sudėti kuo didesnės vertės savo spalvos kortų. Bet varžovai nesnaudžia ir jie, naudodamiesi savomis kortomis ir specialiomis veiksmo kortomis, pasistengs, kad jums pasiekti savo tikslą būtų labai sunku. O jei jiems pasiseks, jie įbruks jums brangakmenius, už kuriuos jūs gausite minusinius taškus. Žaidimo metu situacija labai greitai keičiasi, todėl pats žaidimas labai interaktyvus. Kai prieš kelis metus išbandžiau pirmą kartą šį žaidimą, supratau, kad kortiniai žaidimai savo įdomumu puikiai gali konkuruoti su stalo žaidimais. Kitaip tariant kam mokėti daugiau už stalo žaidimą,jei kortinių žaidimų efektas tas pats?
Ticket to Ride (card game) – tai pirmas žaidimas iš didžiosios Ticket to Ride šeimos, kurį aš išbandžiau. Todėl kol kas susilaikysiu nuo šio žaidimo vertinimų su kitais šio žaidimo atstovais. O jų per pastaruosius kelis metus labai daug buvo išleista. Labiausiai mane nustebino, kad tai ne tik lengvas strateginis žaidimas, bet taip pat ir atminties. Nėra taip paprasta prisiminti visas vagonų spalvas, kurios jau yra įdėtos į krūvą. Kai aiškino taisykles, tai jis man pasirodė panašus į kortinį žaidimą Mamma Mia. Bet pastarojo ir pats dar neišbandžiau, taigi dar turėsiu progą juos sulyginti. Žaidimas išleistas labai kokybiškai, spalvos gražios, dizainas taip pat patiko. O ir pats žaidimas labai lengvai ir greitai žaidžiasi. Ir pasirodė, kad visai „kabinantis“. Sužaidus kartą norisi dar.

ŽAIDIMO APŽVALGA - WORLD OF WARCRAFT

Šis žaidimas tikrai nepateko į sąrašą žaidimų, kuriuos planavau išbandyti. Visada maniau, kad tai paauglių žaidimas, nes tik jie turi laiko sėdėti 12 valandų ir žaisti vieną žaidimą. Bet kai Gediminas iš Hexagon‘o klubo pasakė, kad tai visai neblogas žaidimas ir pasiūlė sužaisti, nusprendžiau vis dėlto išbandyti (juk jis blogų žaidimų dar nebuvo rekomendavęs).
Žaidimo sudėtis – apie šio žaidimo figūrėles jau buvau prisiskaitęs gerų atsiliepimų, dabar galėjau įsitikinti, kad jos tikrai kokybiškos ir gražios. O jei dar jas nuspalvojus, jos būtų nepakartojamos. Šios figūrėlės - tai įvairūs monstrai, kuriuos žaidimo metu reikia užmušinėti, kad pasikeltum savo lygį ir, gavęs įvairių daiktų, galėtum stiprinti savo personažą. Žaidimo lenta taip pat nemaža, ji suskirstyta į žemes, per kurias keliaudami personažai žudo įvairius monstrus. Iš viso yra 9 personažai. Kiekvienas žaidėjas pasirenka vieną iš jų ir gauna vis1 komplektą kortelių, kurias žaidimo metu gali pirkti ir stiprinti savo personažą.
Žaidimo tikslas – kartu su savo komanda rasti pabaisą (bosą) ir jį užmušti. Bet bosas yra labai stiprus, todėl žaidimo eigoje reikia pasikelti savo „lygį“ ir įsigyti įvairių daiktų, kad būtų įmanoma tai padaryti. Žaidžia dvi komandos. Jei žaidžia keturi žaidėjai, tai kiekvienoje komandoje yra du personažai; jei šešiese - tai komandoje yra trys personažai. Mes žaidėme keturiese. Žaidimo pradžioje kiekviena komanda gauna po keturias misijas ir išdėlioja monstrus nurodytose žemėse. Misijos yra suskirstytos į keturias kategorijas pagal sunkumą(pradedama, aišku, nuo lengviausių). Vėliau pačios komandos sprendžia kada pereiti prie sunkesnių misijų.
Žaidimo eiga – kiekviena komanda turi iš viso tik 15 ėjimų, taigi žaidimas tęsiasi 30 ėjimų. Komandos eina paeiliui ir atlikinėja savas misijas. Ne visada pavyksta savo ėjimo metu užmušti kokį monstrą, nes jie būna tolokai vienas nuo kito. Be to, kartais reikia sunaudoti ėjimą, kad po mūšio atgautum jėgas, nusipirktum ar parduotum daiktų ar burtų. Todėl ėjimų tikrai labai mažokai ir reikia labai gerai pagalvoti ką kuriuo metu geriausia daryti. Taip pat žaidimo metu kartas nuo karto yra ištraukiamos įvykių kortos, kurios šiek tiek keičia patį žaidimą (pvz. leidžia atsisakyti kai kurių misijų ir vietoj jų traukti kitas). Be monstrų, kuriuos užmušus yra gaunami taškai, taip pat yra mėlyni monstrai, kurie trukdo laisvai judėti žemėmis ir kartais, norint įvykdyti misiją, reikia juos užmušti, nors jokių taškų už juos negauni. Kadangi vienam užmušti monstrą yra sunku, tai dažniausia keliaujama dviese ir, užmušus jį, gautus taškus, pinigus ir daiktus dalijamasi po lygiai. Įvykdžius misiją yra traukiama naują kortelė, bet prieš tai žaidėjai patys sprendžia kokio sunkumo misijas vykdys. Monstrai yra užmušinėjami kauliukų pagalba. Priklausomai nuo personažo išsivystymo jis meta tam tikrą kiekį raudonų, mėlynų ir žalių kauliukų. Žali kauliukai yra jūsų gynyba, mėlyni pataikymai ir raudoni gynyba- pataikymai. Taip pat yra magijos ir personažų kortelės, kurios leidžia sukeisti ar permesti tam tikrą kiekį kauliukų. Po sėkmingų metimų, yra metami dar papildomi kauliukai. Kai komanda išmeta kauliukus, jie sumuojami ir tuomet paaiškėja ar monstras užmuštas ar ne. Jei jis gyvas, tai jis kontratakuoja ir, jei komanda neturi pakankamai gynybos, ji praranda gyvybes. Tada komanda atakuoja vėl ir jei vėl nepasiseka užmušti, monstras vėlgi kontratakuoja. Paprastai monstrai užmušami iš pirmo karto, bet jei nepavyksta užmuši iš trečio karto - šansų išgyventi beveik nėra.
Pastebėjimai – anglų kalba yra pakankamai svarbi, nes reiki kuo geriau išvystyti savąjį personažą, kai kurios kortelės lengvai suprantamos, nes yra nupiešti simboliai, bet kitose tik tekstas. Aišku, žaidžiant trečią kartą su tuo pačiu personažu - viską žinosite atmintinai.
Norint išsidėlioti žemėlapį, personažų korteles, įvairius žetonus, vietos ant stalo reikia labai daug. Jei būtume žaidę šešiese, būtų tekę žaisti ant žemės, nors stalą turiu pakankamai didelį. Pats žaidybinis procesas labai primena kompiuterinį variantą ir kovojat su silpnesniais monstrais, darosi tiesiog neįdomu. Pati kova tampa tiesiog rutina, iš karto žinai, kad laimėsi. Pats įdomiausias dalykas - tai kovos tarpusavyje. Jėgos dažniausiai būna apylygės ir kartais daug ką lemia fortūna. Mes susikovėme dar neįpusėjus žaidimui, priešininkai jau buvo gerai išsivystę ir visai „nenukraujavę“. Bet ir tai pavyko atsilaikyti beveik 10 ratų. Jei nepavyksta iki žaidimo pabaigos užmušti monstro-boso, tada komandos kovoja tarpusavy ir kova gali tęstis daugiau nei valandą. Ir tik tada išaiškėja, kuri komanda laimėjo žaidimą. Iš tiesų šiame žaidime labiausiai ir patiko tarpusavio kovos, jos neneša labai daug taškų, bet be jų pats žaidimas būtų tiesiog neįdomus. Kovos su monstrais yra pakankamai trumpos, jos retai kada trunka daugiau nei trys ratus. Jei kovojate su stipriu monstru, reikia pataikyti tik aukštus skaičius, o jei pataikote kelis mažus tai skaudžiai nukenčiate: prarandate arba gyvybes arba kauliukų metimus.. Kiekviename rate jūsų gyvybių mažėja ir vis metate mažiau kauliukų, todėl atsilaikyti tris ratus gana sudėtinga. Kovojant prieš kitą komandą, viskas skaičiuojama šiek tiek kitaip, todėl kova įdomesnė.
Įdomu būtų pabandyti žaisti ir šešiese, nes reikėtų žaisti visai kitaip. Nesu didelis ilgų žaidimų fanas, bet žaidžiant ilgą žaidimą įspūdžiai lieka ilgiau, po trumpo žaidimo viskas greitai ir užsimiršta. Manau, kad šis žaidimas yra geras ir kiekvienas tikras žaidimų mėgėjas bent kartą turėtų jį sužaisti.

SAVAITĖS APŽVALGA 2009 SPALIO 26 – LAPKRIČIO 1

Katano salos naujakuriai- 2 partijos,

Race for the Galaxy – 3 partijos,

Manhetten – 1 partija,

Streeat Paintball– 3 partijos,

Marrakech – 1 partija,

Saboteur – 1 partija,

Sankt Petersburg – 1 partija,

Carson sity – 1 partija.

Ši savaitė buvo pakankamai aktyvi ir sužaidžiau nemažai žaidimų. Net tris iš jų žaidžiau pirmą kartą. Apie kai kuriuos iš jų užsiminsiu plačiau.

Katano salos naujakuriai – šįsyk žaidžiau su papildymu, kur gali žaisti šeši žaidėjai. Laukas šiek tiek padidėja, bet ir konkurencija pakankamai didelė. Pats žaidimas labai užsitęsia; jei keturiese galima sužaisti per valandą – pusantros, tai šešiese tai trunka nuo dviejų iki trijų valandų. Atrodo vos keli žmonės prisideda, bet žaidimo trukmė padvigubėja. Bene vienintelis pasikeitimas taisyklėse yra tai, kad statyti kelius ir gyvenvietes galima bet kurio žaidėjo ėjimo metu. Ši taisyklė atsirado todėl, kad pas žaidėjus jau įpusėjus žaidimui labai daug susikaupia resursų ir jei jie nėra panaudojami plėšiko išmetimas labai skaudžiai daugumą paliečia. Bet, kaip minėjau, ši aplinkybė labai stabdo patį žaidimą. O be to, pats plėšikas manau praranda pagrindinę savo funkciją - atimti korteles iš tų, kurie turi jų daugiausiai. Todėl, manau, leistinų turėti kortų ribos perkėlimas nuo septynių iki dešimties būtų geresnis sprendimas. Ir žaidimas bus greitesnis, ir plėšikas išliks toks pat efektyvus. Nes žaidžiant šešiese užsimiršti, kad jo reikia bijoti.

Manhetten – žaidėme keturiese, Nuo žaidimo trise šiek tiek skiriasi. Visų pirma tai konkurencija didesnė, lenta juk lieka ta pati- nepadidėja. Aukščiausias dangoraižis, už kurį yra gaunami trys taškai, nebėra toks efektingas. Žaidžiant trise yra žaidžiami šeši turai ir po kiekvieno iš jų skaičiuojami taškai už aukščiausią dangoraižį. Tuo tarpu žaidžiant keturiese yra tik keturi turai.

Visgi šį žaidimą priskirčiau prie „išgyvenimo“ žaidimų. Žaidi, stengiesi su niekuo nekonfliktuoti, vaidini „taikų avinėlį“, kuris net nesiruošia laimėti ir stebi kaip kiti pešasi tarpusavy. Ir tik pabaigoje tari savo svarų žodį, kai kiti jau ir pasivyti negali.

Marrakech – šį žaidimą taip pat išbandžiau pirmą kartą. Visų pirma reikėtų pabrėžti, kad labai kokybiškai išleistas. Kilimai kaip tikri, žaidimo kauliukas ir kilimų pardavėjo figūrėlės didelės, kokybiškos. Manau vienintelis trūkumas - šiek tiek slidoka žaidimo lenta, dėl ko žaidimo pradžioje kilimai slidinėja po lentą. Bet kai žaidimas įpusėja, viskas susitvarko. Šis žaidimas, manau, patiks visiems, kuriems patinka „Quoridor“. Žaisti gali nuo dviejų iki keturių žaidėjų. Vėlgi, kaip ir Quoridor, jį įdomiausia žaisti keturiese. Žaidėjai savo ėjimo pradžioje pasuka pirklį į tą pusę, į kurią nori eiti. Tuomet meta kauliuką ir paeina per nurodytą skaičių langelių. Jei atsistojo ant laukelio kur yra vieno iš priešininkų kilimas, turi sumokėti tokią sumą, kiek langelių iš viso užima šis kilimas ( vienas langelis vienas pinigas). Todėl kartais tai gali kainuoti nemažai. Jei atsistojo ant savo kilimo ar tuščio langelio niekam mokėti nereikia. Po to padeda savo spalvos kilimą šalia figūrėlės, bet reikia stengtis taip padėti, kad praplėstumėte savo teritoriją ir kuo labiau „nukenktumėte“ priešininkus. Žaidimo pabaigoje yra skaičiuojami pinigai ir kilimai, kas surenka daugiausiai, tas ir laimi. Žaidimas trunka apie pusvalandį, taigi visai neilgas. Kas mėgsta sunkesnius žaidimus, gilių strategijų čia neras. Pakankami paprastas smagus žaidimas.

Sankt Petersburg – žaidėme penkiese, bet naudojome tik pirmąjį papildymą. Vėlgi tas pats pastebėjimas kaip ir su Naujakuriais - žaidimas ženkliai prailgėja. Esu pripratęs, kad kai žaidžia keturiese žaidimas trunka valandą – pusantros, bet žaidžiant penkiese laikas beveik padvigubėja. Pagal trukmę prilygsta „Caylusui“ , bet pagal strategines galimybes atsilieka. Tenka pripažinti, kad su papildymu šis žaidimas labiau subalansuotas. Kai pažaidi ilgiau šį žaidimą, sužinai kurias korteles verta pirkti ir, jei šios papuola jau pačioje žaidimo pradžioje, pergalė praktiškai „kišenėje“. Bet papildyme šios kortelės kaip tik ir išsiima, ir yra pakeičiamos jau nebe tokiomis efektingomis. Taigi, kaip ir minėjau, žaidimas tampa labiau subalansuotas.

Carson city – tai viena iš šio sezono „šviežienų“, pristatyta šiais metais Eseno mugėje.

Populiaria šiais metais kaubojišką tematika. Savo žaidimo „mechanika“ panašus į „Cuba“, „Caylus“ ir „Age III Empyre“. Panašu, kad žaidimo leidėjai pabandė sujungti šiuos žaidimus ir, įnešę kaubojiškų dvikovų elementą, sukūrė gana įdomų produktą.

Labiausiai šis žaidimas panašus į „Caylus“, esminis skirtumas yra kaubojiškos dvikovos. Šis naujas žaidimo elementas leidžia į tą patį laukelį statyti kelis žmogeliukus, ir kai reikia spręsti, kuriam žaidėjui priklausys pastatas ar pinigai, įvyksta dvikova. Dvikovos laimėtojas gauna viską, o pralošėjas grįžta „pabrukęs uodegą“ pas šeimininką. Sprendžiant kuris žaidėjas laimi, yra skaičiuojami pistoletai, o jie susideda iš: išmesto kauliuko akių skaičius, esamų žmogeliukų rezerve skaičiaus, pistoletų ( kurie yra gaunami pastačius kai kuriuos pastatus) skaičius, personažo pistoletų skaičius ir, jei pavyko laimėti, papildomus pistoletus. Bendra suma ir lemia nugalėtoją. Atrodo galbūt sudėtingai, bet iš tikrųjų pakankamai lengva ir gerai pragalvota sistema. Žaidimas paliko labai gera įspūdį ir trukumų kol kas nepastebėjau. Tikiuosi dar ne syki pavyks sužaisti.

ŽAIDIMO APŽVALGA - STREET PAINTBALL

Tai pakankamai naujas žaidimas, šį pasaulį išvydęs tik praeitais metais. Kadangi yra išleistas olandų firmos, tai yra mažai žinomas, bet, manau, šiam žaidimui lentynoje vietą ras kiekvienas žaidėjas, kuriam patinka smagūs vakarėlių žaidimai.

Tai reakcijos žaidimas, kur reikia kuo greičiau susiorientuoti ir priimti tinkamiausią sprendimą. Šį žaidimą gali žaisti nuo trijų iki šešių žaidėjų, bet geriausia jį žaisti šešiese. Kiekvienas žaidėjas gauna savo komandos šešias korteles (komandos narius) ir savo komandos spalvos kamuoliuką, kuris padedamas stalo viduryje. Taip pat stalo viduryje yra padedamos įvykių kortelės, kuriose yra pavaizduotas vienas arba keli komandų žaidėjai. Kiekvienas žaidėjas iš eilės verčia po vieną kortelę ir, priklausomai kas ten pavaizduota, greitai priima sprendimą. Jei ten yra taikus kažkurios komandos narys reaguoti nereikia, bet jei jis turi ginklą (dažniausiai jis būna užslėptas ir matosi tik mažoji jo dalis) reikia kuo greičiau griebti savo kamuoliuką ir jį mesti į žaidėją, kurio spalva sutampa su atverstu ginkluotu komandos nariu. Tuo tarpu šio žaidėjo tikslas - pagriebti tris priešininkų kamuoliukus (jei yra žaidžiama šešiese), kad šie negalėtų į jį mesti. Jei tai jam nepavyksta, jis praranda vieną komandos narį. Jei spėja sugriebti - išsaugo. Bet reikia būti atidžiam, kartais priešininkas būna ginkluotas, bet kortelės krašte šiek tiek matosi policijos malūnsparnis. Jei jūs metate kamuoliuką, policija tai pamato ir vieną jūsų komandos narį uždaro į kalėjimą. Taip pat yra dar daktaras. Jei jis yra atverčiamas, reikia kuo skubiau pagriebti savo kamuoliuką ir uždėti ant šios kortos tada vieną nušautą komandos narį jūs sugražinsite į žaidimą. Viena iš smagiausių kortų, tai kur pavaizduoti keli ginkluoti komandos nariai. Ši korta reiškia dvikovą.

Žaidimas baigiasi, kai kažkuris žaidėjas praranda visus šešis savo komandos narius. Laimi žaidėjas, išsaugojęs daugiausiai komandos narių.

Labai smagus žaidimas. Nors pirmą partiją sunku susiorientuoti kas ką daro, bet po kurio laiko visi perpranta.

Pliusai: Žaidimas pakankamai trumpas, partija trunka nuo dešimties iki dvidešimt minučių. Žaidimo metu visi žaidėjai turi laikyti rankas po stalu ir tik žaidėjas, kuris verčia kortą, vieną ranką laiko virš stalo. Šitokia paprasta aplinkybė įneša į žaidimą papildomos įtampos ir visus gerai nuteikia kovai. Pakankamai geras sprendimas yra mesti kamuoliukus, nes tai labai nuotaikingas užsiėmimas. Ypač smagu kai būna dvikova.

Minusai: Šį žaidimą gali žaisti ribotas žmonių skaičius nuo trijų iki šešių. Jei žaidžia trise - viską lemia greita reakcija, todėl lėtesni žaidėjai praktiškai neturi šansų laimėti. Tuo tarpu žaidžiant šešiese klaidų būna daugiau (nėra lengva pastebėti malūnsparnius), ir lėtesniems kartais pasiseka, kad jie nesureagavo. Žaidžiant pirmą kartą labai sunku prisiminti ką kuri kortelė reiškia, juk sprendimą reikia priimti labai greitai. Todėl būtų puikų jei būtų kažkoks lengvesnis variantas naujokams.

Pats nesu didelis reakcijos žaidimų fanas, bet šitas žaidimas, ypač kai žaidėme šešiese, man patiko. Kai žaidžia didelis žaidėjų skaičius ne vien reakcija yra lemiantis faktorius. Manau tai puikus žaidimas apšilimui prieš žaidžiant kažką rimtesnio, arba puikus vakaro užbaigimas įtampai „nuleisti“.