Stalo žaidimai

2010-10-18T22:51:00.000-07:00

Stalo žaidimų klubas „Rikis“ skelbia naująjį sezoną

Žmonės, kurie lankosi ar lankydavosi „Rikio“ klube jau žino, kad kiekvienais metais „Rikis“ vasarą atostogauja, o rudenį vėl atnaujina savo veiklą. Klubas veikia jau daugiau nei tris metus ir šie metai niekuo nesiskiria nuo ankstesniųjų. Mes ir vėl renkamės, tik šį sykį naujoje vietoje. Neseniai duris atvėrusioje parduotuvėje „Rikis“. Ją rasite centre, Vilniaus g. 31. Manau, kad ši vieta bus daugeliui patogi ir lengvai surandama.

Šiais metais mes rinksimės ketvirtadieniais ir penktadieniais nuo 18 valandos. O baigsim kada patys panorėsim, nes dabar esame nuo nieko nepriklausomi, net nuo parduotuvės darbo laiko.

Ketvirtadieniais - daugiau dėmesio planuojame skirti kariniams stalo žaidimams. Lietuvoje kariniai žaidimai dažnai tapatinami su miniatiūrų žaidimais, bet tai visai skirtingi dalykai. Visame pasaulyje labai populiarėja pagal tikrus mūšius sukurti kariniai stalo žaidimai. Taip pat planuojame žaisti ir lengvesnius strateginius, ekonominius stalo žaidimus.

Penktadieniais - planuojame žaisti klasikinius, laiko patikrintus žaidimus, tokius kaip: malūnas, nardai, tvirtovė, šachmatai, domino, go ir daugelis kitų. Taip pat šiuolaikinius: abalone, gipf, yinsh, punct ir kitus. Pats šiuo metu daugiau domiuosi šiais žaidimais ir man yra įdomu išbandyti „Tvirtovę“ pagal skirtingas taisykles, ar sužaisti indiškus šachmatus – „Četurandžą“ keturiese. O kur dar kiniški šachmatai, japoniški ar šachmatai pagal taisykles kaip žaidė iki 16 amžiaus. Vien su nardų lenta galima žaisti daugiau nei 10 visiškai skirtingų žaidimų. Todėl, tikiuosi, kad penktadieniais rinksis žaidėjai, kurie po sunkios darbo savaitės turės jėgų ir noro pamąstyti prie stalo žaidimų lentos.

O visus pastebėjimus ir įspūdžius iš šių stalo žaidimų vakarų aprašysiu savo tinklaraštyje.

2010-10-14T00:24:00.000-07:00

Nauji iššūkiai

Spalio 9 dieną įvyko didelis įvykis mano gyvenime - buvo atidaryta mūsų stalo, miniatiūrų žaidimų ir kitų hobio priemonių parduotuvė „Rikis“. Tai bendras UAB „Rikio pramogų“ ir UAB „Furor games“ projektas. Atidarymas buvo labai lauktas, bet tuo pačiu ir netikėtas. Kažkaip labai jau greitai viskas įvyko. Tie keli mėnesiai pasiruošimo praėjo kaip viena diena.

Parduotuvė yra centre Vilniaus g. 31, vidiniame pasažo "Plaza 31/1" kiemelyje (įėjimas pro bromą iš Vilniaus gatvės, priešais "Žinijos draugiją").

Joje šiuo metu jau galima rasti:
- Daugybę stalo žaidimų ( pasirinkimas tikrai didžiausias Vilniaus mieste), pas mus sau žaidimą galės rasti ir patys mažiausieji ir patyrę stalo žaidimų mėgėjai;
- Karinius miniatiūrų žaidimus (Warmachine/Hordes, INFINITY, Flames of War, AT-43);
- Karo istorijos literatūros;
- Pagal autentiškus pavyzdžius rekonstruotus senovinius stalo žaidimus (šiuos žaidimus gaminu aš pats ir jais bus prekiaujama tik šioje parduotuvėje);
- Didžiausias pasirinkimas Vilniaus mieste modelių (suklijuojami plastikiniai, kartoniniai);
- Hobio reikmenys (dažai, teptukai, įrankiai).

Parduotuvė yra beveik 100 kvadratinių metrų ir joje šiuo metu stovi 6 dideli stalai, skirti klientams žaisti stalo ir miniatiūrų žaidimus. Taip pat planuojama labai daug klubinės veiklos, bus organizuojami įvairūs reguliarūs susitikimai, renginiai, čempionatai. Visi parduotuvės savininkai patys yra stalo ir miniatiūrų žaidimų entuziastai, todėl stengsimės, kad mūsų parduotuvė taptų namais tokiems pat „ligoniams“ kaip ir mes. Žinoma, nepamiršime ir kitų klientų, didelį dėmesį skirsime jauniesiems žaidėjams, kas antrą sekmadienį planuojame organizuoti šeimų stalo žaidimų popietes. Apie visus renginius pranešime parduotuvės facebuk‘e.

2010-03-19T09:41:00.000-07:00

Karinių stalo žaidimų klubo “Rikis” susitikimas

Vasario 14 dieną įvyko antrasis sekmadieninis Karinių stalo žaidimų klubo „ Rikis“ susitikimas. Šįsyk karaliavo miniatiūrų žaidimas AT-43. Jį įsigijau tik prieš savaitę, todėl žaidimas labiau priminė taisyklių aiškinimąsi nei rimtą kovą. Nemažai laiko užtruko kol susikomplektavome armijas, o kad labai „negrybautumėme“ pasikvietėme kelis rimtesniusir labiau patyrusius žaidėjus į svečius. Pats žaidžiau už Therens‘us ir sužaidžiau po vieną kartą prieš skirtingas armijas: ONI, Cogs ir Karmans‘us. Laikas praėjo labai greitai.

Be šių žaidimų dar žaidėme Pocket Battles ir Stronghold. Karinius žaidimus mes žaidžiame kiekvieną trečiadienį Antakalnio klube nuo 18 valandos iki 22. O vieną kartą per mėnesį renkamės sekmadienį 12 valandą ir žaidžiame visą dieną. Sekmadieniniai susitikimai daugiau skirti ilgiems kariniams žaidimams, kurių trukmė nuo 6 iki 12 valandų. O tokių karinių žaidimų yra labai daug. Kol kas klubo nariai turi tik du: Axis and Alies ir Vyctori lost, todėl klubo susitikimus paįvairiname trumpesniais žaidimais: Tide of Iron, Batle Lore, Pocket Battles, Stronghold, AT-43 ir kitais. Manau artimiausią mėnesį daugiausiai žaisime AT-43, nes balandžio 17 dieną vyks turnyras, todėl laiko liko mažokai. Reiks skubėti ruoštis...

2010-03-13T02:47:00.000-08:00

NAUJAS ŽAIDIMAS MANO KOLEKCIJOJE:

MINIATIŪRŲ ŽAIDIMAS AT – 43

Pastaruosius tris mėnesius daug domėjausi miniatiūrų žaidimais, norėjosi išsirinkti tokį, kuris man labiausiai patiktų. Visgi šie žaidimai nėra pigūs, todėl negali jų „keisti kaip kojinių“. Todėl prieš pirkdamas daug domėjausi tuo, kas yra ir, neskubėjau rinktis. Iš pradžių pasidomėjau visais žaidimais, kuriuos pardavinėja Lietuvoje. Labiausiai patiko Warhammer Historical, kuris, deja, Lietuvoje nėra populiarus. Tikslas buvo ne tik turėti gerą žaidimą, bet taip pat turėti ir stiprių partnerių, su kuriais būtų įdomu žaisti. Todėl pasirinkimas, sakyčiau, kol kas nėra didelis: 6-7 žaidimai. Iš visų išbandytų žaidimų labiausiai patiko AT-43. Jis dinamiškas ir kaina (kai leidėjai pradėjo leisti Armijos dėžes) labai patraukli. Nusprendžiau ne tik jį įsigyti, bet taip pat populiarinti šį žaidimą ir pardavinėti. Smagu, kad jau yra nemaža bendruomenė, bet norisi daugiau turnyrų. Taigi, mano organizuojamas karinių žaidimų klubas prisidės, kad turnyrų būtų dar daugiau.

Įsigijau dvi armijas: UNA ir Therians. Džiaugiuosi, jog šis žaidimas mano šeimoje patiko ne tik man vienam. Mano mažajai dukrelei taip pat labai patiko. Todėl daugiau nei penkis kartus per dieną liepia nuimti armijos dėžes nuo spintos ir rodyti. Jai taip pat labiausiai patinka Therians armija, kaip ir man. Turėtų išaugti gera žaidėja, bet teks dar palaukti, nes jai vasarą sueis dar tik du metukai.

2010-03-09T06:15:00.000-08:00

Senieji stalo žaidimai atgimsta ir Lietuvoje

Jau senokai mane domino senieji, kaip mėgstu sakyti, „laiko patikrinti žaidimai“.

Pačiam labai įdomu, kokius žaidimus žaidė mūsų protėviai Lietuvoje XII-XV amžiuje ir vėliau. Turiu pastebėti, kad senieji žaidimai savo strateginėmis galimybėmis mažai kuo nusileidžia šiuolaikiniams žaidimams, ir netgi didesniąja dalimi lenkia.

Siųstis iš užsienio šiuos žaidimus labai brangu. Tokių stalo žaidimų gamyboje naudojamos natūralios medžiagos: medis, oda, molis, linas, akmuo, kaulas, ragas ir t.t. Tokie stalo žaidimai yra 100% rankų darbo, todėl kaina dažnai perkopia 100 litų ribą.

Anksčiau pats labai aktyviai domėjausi senaisiais amatais, dalyvaudavau eksperimentinės archeologijos stovyklose, todėl nusprendžiau pasinaudoti savo sukauptomis žiniomis ir pabandyti pasigaminti senuosius žaidimus. Taip gimė dar viena UAB „Rikio Pramogos“ veiklos sritis – senųjų stalo žaidimų gamyba ir pardavimas.

Kol kas dar tik eksperimentuojame ir gilinamės į šią sritį. Bedirbant iškilo daugybė klausimų, į kuriuos labai smagu ieškoti atsakymų. Tikiuosi greitai tobulėsime ir sieksime gaminti autentiškus, pagamintus pagal senas technologijas stalo žaidimus.

Pirmoji vieta, kur galima buvo pamatyti, pačiupinėti ir pažaisti senuosius žaidimus, tai neseniai vykusi Kaziuko mugė. Žmonių susidomėjimas buvo tikrai nemažas, todėl sunku būtų ir suskaičiuoti kiek partijų teko sužaisti per šias tris dienas. Namo parsivežiau vos kelis neparduotus žaidimus, todėl net nufotografuoti nėra ką. Iki gegužės mėnesio planuojame asortimentą padidinti iki dešimties stalo žaidimų. Daugiau dėmesio teiksiu tiems žaidimams, kurie buvo žaidžiami Lietuvoje arba aplinkiniuose kraštuose.

2010-01-16T00:38:00.000-08:00

VIDEO APŽVALGA: TALUVA

Sveiki, pagaliau baigiau pirmąją (tikiuosi ne paskutiniąją) video apžvalgą. Kai žiūrėdavau kitų padarytas video apžvalgas, matydavau daug trūkumų, ir maniau, kad pats galėčiau tai padaryti žymiai geriau. Bet darydamas šią apžvalgą įsitikinau, kad iš šalies viskas atrodo daug lengviau.
Bet, kaip sako profesionalai, kadangi tikrai gerai išeis tik dešimta apžvalga - tai reikia kuo greičiau nufilmuoti devynias pirmąsias.
Gero žiūrėjimo.

2009-12-06T01:11:00.000-08:00

AT 43

Seniai jau planavau išbandyti šį žaidimą. Ir tam buvo keletas priežasčių: visų pirma man labiausiai patinka žaidimai dviem; senokai domiuosi istorija, todėl kariniai žaidimai man taip pat prie širdies. Girdėjau, kad šis žaidimas labai dinamiškas ir greitas ir, kas svarbiausia, pakankamai realistiškas. Vaikystėje, kaip tikriausiai ir daugelis kitų, nemažai laiko praleidau žaisdamas kareivėliais. Ir šis užsiėmimas man labai patiko. Turėjau pakankamai didelę armiją. Dabar ir pačiam sunku suprasti kaip galėjo būti įdomu žaisti be kažkokių konkrečių taisyklių, netgi be varžovo. Bet laikai pasikeitė, todėl dabar vertinant karinius žaidimus, labai svarbu, kad taisyklės būtų kiek galima labiau realistiškos. Žaisti su kareivėliais berniukai tikriausiai nenustoja visa gyvenimą, tik kai suaugi norisi, kad šis užsiėmimas leistų tau mokintis ir ugdytis naujus įgūdžius. Kad galėtum pergudrauti priešininką, geriau už jį taktiškai sužaistum. Bet jei žaidime viską lemia aklas atsitiktinumas, jis yra nesubalansuotas ir reikia daryti veiksmus, kurie yra nelogiški tam kad laimėtum, tai toks žaidimas dabar jau manęs nebesudomins. Miniatiūrų žaidimuose mane gąsdino tik viena jų savybė - tai kaina. Bazinio komplekto kaina tikrai nebūna didelė, bet kartas nuo karto įsigyji papildomus būrius, herojus ir galutiniame variante suma tampa įspūdinga. Bet kai vieną sykį pabandžiau suskaičiuoti kiek verta dabartinė mano stalo žaidimų kolekcija( pirminiais paskaičiavimais ji seniai perkopė per 10 tūkstančių) - tai supratau, kad tikro stalo žaidimų mėgėjo tikrai negąsdina kaina. Daug svarbiau ką gali nusipirkti už tuos pinigus ir emocijos, kurios tave užplūs žaidžiant šį žaidimą. Beje AT-43 yra vienas iš pigesnių miniatiūrų žaidimų.
Žaisti teko taip pat prieš naujoką - taigi abu buvome kaip ir vienodoje situacijoje. Egidijus iš Furor‘ų trumpai paaiškino taisykles. Ne visas perpratau iš karto - juk geriausia mokytis žaidžiant. Aš žaidžiau už Red Blok‘us, o priešininkas gavo Beždžionių armiją. Kiekvienas gavome po keturis junginius: pėstininkai, spec. padalinys, sunkiai ginkluoti pėstininkai ir aparatas, kurį galbūt galėtume pavadinti vaikštančiu tanku. Kadangi Beždžionės buvo stipresnės, jų daliniai buvo mažesni. Tokiu būdu buvo subalansuotos armijos. Iš pradžių susidėliojome landšaftą: įvairius konteinerius, tvoreles, tiltus. Įdomus jausmas...... Dėliodamas supranti, kad nuo to kaip susidėsi, priklauso laimėsi ar pralaimėsi, bet kaip tai padaryti geriau, žalio supratimo neturi.
Po to susidėjome dalinių korteles, būtent pagal tą eiliškumą, mes ir turėsime judinti dalinius. Pradžioje rato yra metamas kauliukas it tokiu būdu paaiškėja kas eis pirmas. Tada daugiausiai išmetęs žaidėjas nusprendžia: ar jis darys ėjimą pirmas, ar antras. Štai tada ir prasideda žaidimas . Kiekvienas žaidėjas judina po vieną dalinį, tada vieną dalinį judina kitas žaidėjas ir t.t. Kiekvienas dalinys turi savo savybes, pagal kurias sužinome per kiek jis gali daugiausiai pajudėti savo ėjimo metu, kokia jo gynyba, puolimas ir t.t. Taip pat jis gali pasirinkti kokius veiksmus jis atliks. Galbūt po savo ėjimo jūs dar duosite papildomą įsakymą slėptis, kas leidžia kiek sumažinti sėkmingos priešininkų atakos žalą. Pirmame rate mes tik judėjome ir užsiiminėjome pozicijas, aišku čia teko ir priimti sprendimus kaip geriau paskirstyti pajėgas žaidimo lauke. Pasirinkau atsargesnį variantą ir stengiausi laikyti dalinius daugiau mažiau šalia. Antrame rate jau per pirmą priešininko ėjimą mano pėstininkai pakliuvo į ugnies ruožą ir, praktiškai, pusė būrio buvo sunaikinta. Atrodė, kad visai saugiai jie už konteinerio pasislėpė, bet paaiškėjo, kad didesnė būrio dalis buvo priešininko gerai matoma. Tokia mūšio pradžia buvo labai netikėta, todėl užsiėmiau gynybine taktika, pasistengiau sutraukti dalinius labiau į vieną pakraštį ir laukti kas bus. Trečias ratas taip pat buvo labai nevykęs. Priešininkas su savąja sunkiąja artilerija pajudėjo manęs pabaiginėti. Ketvirtajame rate labai svarbu buvo gauti pirmumo teisę judinti dalinius, nes dauguma mano ir priešininko dalinių buvo atsidengę ir perėję į artimą kovą. Tenka pripažinti, kad žaidėme labai neatsargiai. Bet aš taip darau visada, nes manau, kad taip geriausia susipažinti su žaidimo galimybėmis. Kadangi man pasisekė, ir aš atakavau pirmas, pavyko sunaikinti priešininko sunkiąją mašiną. Dar pasidarbavo snaiperiai ir buvo sunaikinti dar ir varžovo sunkieji pėstininkai. Kadangi priešininkas net neketino atsitraukti, užvirė artima kova ir žaidimas greitai baigėsi, priešintis priešininkui tik su pėstininkais nebebuvo prasmės.
Kai žiuri filmą ir ten rodo kaip kažkuris dalinys papuola į kryžminę ugnį, ir prašo, kad kiti pridengtų, įsivaizduoji, kad supranti situacijos sudėtingumą. Bet tik sužaidęs, vaizdžiai pamačiau, kad praktiškai nėra tokios vietos už kurios tu galėtum pasislėpti ir priešininkas tavęs negalėtų pamatyti ir apšaudyti. Jei jis tavęs nepamatys iš vienos pusės, tai iš kitos tikrai prigriebs. Turi mastyti atsižvelgdamas į situaciją, ir judinti visus dalinius taip, kad jie galėtų padėti vienas kitam pakliuvus į atvirą zoną.
Sužaidus šią partiją kiek kitaip pradėjau žiūrėti į kovinius veiksmus filmuose. Visi tie pozicijų užsiėmimai, atrodė tik perdėtas atsargumas, bet kai sužaidžiau šį žaidimą supratau, kad net padaręs mažiausią klaidą, gali priešininkui perleisti iniciatyvą ir viskas gali pakrypti ne tavo naudai. Nors atakuojant ir ginantis yra metami kauliukai, sėkmė mažai įtakoja žaidimo baigtį(jei žaidi apgalvotai). Jei abu priešininkai lenda į artimą kovą, kaip kad mes, tada sėkmės faktorius gali būti lemiantis. Žaidėme apie tris valandas (su taisyklių aiškinimu), bet laikas labai greitai praėjo. Ir šis žaidimas mane tikrai užkabino, bet spręsti apie jo galimybes galima tik sužaidus su rimtu priešininku, ką tikiuosi greitu laikų ir padaryti.

2009-11-25T08:17:00.000-08:00

SAVAITĖS APŽVALGA 2009 LAPKRIČIO 9 – LAPKRIČIO 15

Sankt Petersburg – 1 partija
Katano salos Naujakuriai – 5 partijos
Carcassonne – 1 partija
Sushizock im Gockelwok – 1 partija
Durch die Wuste – 3 partijos
Relikt – 1 partija
Jungle Speed – 1 partija
Taluva – 2 partijos

Katano salos naujakuriai – manau tai vienas geriausių žaidimų pradedantiesiems žaidėjams. Kai žaidžiu su draugais (kurie šį žaidimą žaidžia pirmą kartą) visada juokauju, kad tai ilgas žaidimas. Visi stebisi, nes ant dėžutės juk parašyta 90 minučių. Tuomet ir paaiškinu, jog 90 minučių - tai vienos partijos trukmė, bet šis žaidimas toks, kad niekuomet neužtenka vienos partijos. Šis kartas buvo kaip visada - baigėme tik 2 valandą nakties, kai jau buvome sužaidę 5 partijas. Negalėčiau pasakyti, kad tai mano mėgstamiausias žaidimas, bet jį žaidžiu dažniau nei kitus. Tiesa, būna, kad pusę metų nežaidžiu, bet po to vėl ir vėl prie jo grįžtu. Kol turėsiu draugų, su kuriais dar šio žaidimo nežaidžiau, jis pas mane nedulkės.
Carcassonne – tai dar vienas žaidimas, kurį mėgstu karst nuo karto sužaisti. Bet žaidžiant su didesne kompanija, man būtini papildymai. Be jų žaidimas nuobodokas. Labiausiai mėgstu : „užeigas ir katedras“, „pirkliai ir statytojai“ ir „abatija ir meras“. Žaidžiant dviese renkuosi tik pagrindinį žaidimą, papildymai man nereikalingi. Ir be jų žaidimas pakankamai sunkus. Net ir žaidžiant su mažiau patyrusiu priešininku nėra taip paprasta laimėti, kartais tenka paprakaituoti.
Sushizock im Gockelwok – tai dar vienas žaidimas kauliukais, kurio autorius Reiner Knizia. Visada spėliodavau - kas gi slepiasi po šiuo vardu. Juk negali vienas žmogus sukurti apie 20 žaidimų per metus. Bet kai nusipirkau knygą, kurioje buvo surinkti 124 žaidimai kauliukais ir pamačiau, kad šio rinkinio autorius tas pats Reiner Knizia, tapo viskas aišku. Kai esi surinkęs tiek žaidimų, kodėl gi negali jų pritaikyti ir, pateikęs juos naujoje šviesoje, išleisti? Šis žaidimas, kaip ir daugelis kitų jo sukurtų, yra azartiškas, linksmas ir paprastas. Žaidėjai meta kauliukus ir stengiasi surinkti pačią geriausią kombinaciją. Jie gali iš bendros eilės paimti: mėlyną pliusinę kortelę, arba raudoną minusinę. Taip pat gali apvogti kitą žaidėją, iš, žaidėjas meta penkis kauliukus, ir, jei nepavyksta iš pirmo karto, turi dar galimybę kartoti savo metimus antrą ar trečią kartą. Po to jau turi atlikti veiksmą, netgi jei jis jam nėra naudingas. Raudonos – minusinės kortelės taip pat yra svarbios, nes, kai yra skaičiuojami taškai už Mėlynas – pliusines korteles, yra skaičiuojamas tik toks kiekis kiek turite raudonų kortelių. Jei jų neturėsite nei vienos, jūsų galutinis rezultatas bus 0. Tuo tarpu jei kelias turėsite tai iš dviejų pliusinių kortelių sumos turėsite atimti minusinių kortelių sumą. Ir tokiu būdu gausite savo surinktų taškų sumą. Žaidimo metu geriausia rinkti mėlynas su didžiausiais skaičiais ir raudonas su mažiausiais, bet to paties dažniausiai nori ir visi kiti žaidėjai. Todėl saugokitės, nes jei pasiseks priešininkui - galite būti apvogtas. Pats žaidimas šiek tiek primena Picomino žaidimą, bet man pasirodė šiek tiek įdomesnis. Vis dėlto jį priskirčiau prie lengvų žaidimų, kurį galima sužaisti prieš kažką rimtesnio. O ir trukmė jo apie 20 minučių. Galima žaisti nuo 2 žaidėjų, bet įdomiausia keturiese - penkiese.
Durch die Wuste – tai dar vienas Reiner Knizia žaidimas. Taisyklių neaptarinėsiu, plačiau galite su jomis susipažinti mano tinklalapyje. Kiek plačiau apie įspūdį. Žaisti gali nuo 2 iki 5 žaidėjų, bet įdomiausia keturiese. Pats žaidimas man labai priminė to paties autoriaus garsųjį žaidimą Genial. Tik šiek tiek sudėtingesnis. Žaidėjai stengiasi žaidimo pradžioje užsiimti kuo geresnes pozicijas, kad galėtų surinkti kuo daugiau taškų, bet gera vieta, po kelių varžovų ėjimų gali tapti pačia prasčiausia. Todėl nėra taip lengva įvertinti visus faktorius ir pasirinkti patį geriausia sprendimą. Žaidimo laukas kiekvieną kartą vis kitoks, o ir varžovai prioritetus gali susidėlioti priešingoje lentos pusėje. Todėl žaidžiate kaskart vis kitą žaidimą, jis nebus panašus į praeitą partiją. Atvirai pasakysiu - žaidimas visai patiko, šiame žaidime daug yra atsitiktinumo ( sunku numatyti varžovų ėjimus), todėl tai, kad turiu kituose žaidimuose patirties man laimėti nepadėjo. Aišku pažaidus 3 partijas atsirado ir savos strategijos, bet labai svarbu stebėti varžovų veiksmus. Nes jie gali viską sugadinti, todėl realiai jūs žaidžiate taip kaip jums leidžia varžovai, bet turite pasinaudoti galimybėmis ir šiek tiek aplenkti juos. Kaip ir žaidžiant Genial visad yra bent keletas gerų ėjimų, ir labai sunku suprognozuoti, kuria galimybe dar suspėsite pasinaudoti, o kurią užtvers varžovas.
Taluva – apie šį žaidimą jau esu rašęs anksčiau, jis man vis dar neatsibosta. Šiame žaidime taip greitai viskas keičiasi, kad sunku net suprognozuoti kaip atrodys sala po kelių ratų. Šiame žaidime atsitiktinumo praktiškai nėra. Turi taip žaisti, kad varžovų ėjimus galėtum numatyti iš anksto, o jie tavųjų kėslų neperprastų. Šiame žaidime žaidėjai kenkia vienas kitą pastoviai, pats žaidimas - tai nuolatinis „gaisrų gesinimas“. Nes kiekvienas stengiasi plėsti savo gyvenvietes, kad galėtų statyti šventyklą. Nespėji vienos gyvenvietė sunaikinti, o jau kitas žaidėjas grėsmingai apsistatė. Todėl šiame žaidime visi kolektyviai, padėdami vienas kitam, naikina kitų žaidėjų namelius ir taip visą žaidimą. Sakyčiau išeina kolektyvinis „kenkimo“ žaidimas, kad ir kaip keistai tai beskambėtų. Laimi tas žaidėjas, kuris sugeba pergudrauti priešininkus ir tokiomis sudėtingomis ( pastovaus naikinimo) sąlygomis visgi pasistatyti šventyklas ar bokštus. Negalėčiau jo palyginti su kuriuo nors kitų, jis tikrai toks vienintelis ir nepakartojamas.

2009-11-19T02:31:00.000-08:00

SAVAITĖS APŽVALGA 2009 LAPKRIČIO 2 – LAPKRIČIO 8

Nardai (trumpieji) - 4 partijos
World of Warcraft - 1 partijai
Ligretto – 1 partija
Sankt Patersburg – 1 partija
Fjorde – 1 partija
Race for the Galaxy – 1 partija
Marrakesh – 2 partijos
Battle Lore – 1 partija
Relikt – 1 partija
Ticket to Ride (card game) – 1 partija

Ši savaitė buvo pakankamai derlinga, nepamenu kada anksčiau esu žaidęs tiek daug skirtingų žaidimų.
Nardai – tai vienas iš senesnių žaidimų, žaidžiamas visame pasaulyje. Populiariausias artimuosiuose rytuose: Turkijoje, Armėnijoje, Gruzijoje, Irane. Man šis žaidimas patinka daugiausiai todėl, kad net beviltiškoje situacijoje dar ne viskas prarasta ir yra šansas laimėti. Šiame žaidime visada verta kovoti iki galo, nes kol nors vienas priešininko žetonas yra prieš tave dar gali visko atsitikti. Jame yra nemažas sėkmės faktorius, bet jei esi silpnas strategijoje sėkmė tau nepadės. Juk nieko nėra labiau nepastovesnio už sėkmę. Žaidžiau tik trumpuosius nardus. Jie tikrai trumpi, partija trunka apie 15- 20 minučių. Planuoju išbandyti ir kitus variantus, o jų tikrai daug...
World of Warcraft – tokius ilgus žaidimus retokai kada prisiruošiu išbandyti, bet, kai jau išbandau , tai lieku visuomet sužavėtas. Patiko ir šis, nors valandą aiškinomės taisykles, šešias valandas žaidėme ir dar valandą aptarinėjome. Jei sužaidi žaidimą ir yra apie ką pasišnekėti – vadinasi žaidimas tikrai geras. Aišku, dažnai jo nepažaisi, nes su naujokais nėra taip įdomu, o surinkti mokančių kompaniją ne visada lengva.
Ligretto – tai reakcijos žaidimas, todėl retai kada jį žaidžiu. Žaidėme šešiese iki šimto taškų ir netgi pasisekė laimėti. Net neprisimenu prieš kiek metų šį žaidimą laimėjau paskutinį kartą. Reakcijos žaidimai tikrai ne mano arkliukas. Bet prieš žaidžiant kažką sunkesnio - šis žaidimas puikus apšilimas.
Sankt Petersburg – tai vienas iš geresnių vidutinio sunkumo ekonominių žaidimų. Esu žaidęs daug kartų ir su įvairiais žmonėmis ir daugumai šis žaidimas patiko. Dažniausiai laimiu, kai surenku visus dešimt aristokratų, ir žaidimo pabaigoje gaunu už juos penkiasdešimt penkis taškus. Bet norint laimėti nereikia aklai laikytis savos strategijos, o žaidi kaip leidžia tau priešininkas. Taip jau atsitiko, kad aristokratų surinkau tik penkis, bet pastatų prisistačiau nemažai. Pasirodo ir taip galima laimėti. Tik kažko abejoju, kad ir sekantį kartą tokia strategija pasiteisintų? Na reiks paabandyti.
Marrakesh – žaidėme šį žaidimą trise. Vis dėlto man šis žaidimas labiau patinka kai žaidžiame arba dviese, arba keturiese. Žaidžiant trise dažniausiai supuola dviese ant vieno ir, kai jį sulupa, aiškinasi tarpusavy. Mėgstu žaidimus, kuriuose bent kažkas priklauso nuo manęs. Tuo tarpu žaidžiant Marrakesh‘ą tai įmanoma tik žaidžiant dviese. Pastaruoju metu man vis labiau pradeda patikti žaidimai dviese, bet kaip žaidimas dviem Marrakesh‘as silpnokas. Manau kad jį kaip ir „Quoridor“ įdomiausia žaisti keturiese.
Reliktas – tai nuotykinis kortinis žaidimas. Jį gali žaisti nuo dviejų iki penkių žaidėjų. Trukmė apie keturiasdešimt minučių. Tikslas - surinkti kuo daugiau brangakmenių, kuriuos norint gauti, reikia toje eilėje kur yra jus dominantis brangakmenis sudėti kuo didesnės vertės savo spalvos kortų. Bet varžovai nesnaudžia ir jie, naudodamiesi savomis kortomis ir specialiomis veiksmo kortomis, pasistengs, kad jums pasiekti savo tikslą būtų labai sunku. O jei jiems pasiseks, jie įbruks jums brangakmenius, už kuriuos jūs gausite minusinius taškus. Žaidimo metu situacija labai greitai keičiasi, todėl pats žaidimas labai interaktyvus. Kai prieš kelis metus išbandžiau pirmą kartą šį žaidimą, supratau, kad kortiniai žaidimai savo įdomumu puikiai gali konkuruoti su stalo žaidimais. Kitaip tariant kam mokėti daugiau už stalo žaidimą,jei kortinių žaidimų efektas tas pats?
Ticket to Ride (card game) – tai pirmas žaidimas iš didžiosios Ticket to Ride šeimos, kurį aš išbandžiau. Todėl kol kas susilaikysiu nuo šio žaidimo vertinimų su kitais šio žaidimo atstovais. O jų per pastaruosius kelis metus labai daug buvo išleista. Labiausiai mane nustebino, kad tai ne tik lengvas strateginis žaidimas, bet taip pat ir atminties. Nėra taip paprasta prisiminti visas vagonų spalvas, kurios jau yra įdėtos į krūvą. Kai aiškino taisykles, tai jis man pasirodė panašus į kortinį žaidimą Mamma Mia. Bet pastarojo ir pats dar neišbandžiau, taigi dar turėsiu progą juos sulyginti. Žaidimas išleistas labai kokybiškai, spalvos gražios, dizainas taip pat patiko. O ir pats žaidimas labai lengvai ir greitai žaidžiasi. Ir pasirodė, kad visai „kabinantis“. Sužaidus kartą norisi dar.

2009-11-10T10:14:00.000-08:00

ŽAIDIMO APŽVALGA - WORLD OF WARCRAFT

Šis žaidimas tikrai nepateko į sąrašą žaidimų, kuriuos planavau išbandyti. Visada maniau, kad tai paauglių žaidimas, nes tik jie turi laiko sėdėti 12 valandų ir žaisti vieną žaidimą. Bet kai Gediminas iš Hexagon‘o klubo pasakė, kad tai visai neblogas žaidimas ir pasiūlė sužaisti, nusprendžiau vis dėlto išbandyti (juk jis blogų žaidimų dar nebuvo rekomendavęs).
Žaidimo sudėtis – apie šio žaidimo figūrėles jau buvau prisiskaitęs gerų atsiliepimų, dabar galėjau įsitikinti, kad jos tikrai kokybiškos ir gražios. O jei dar jas nuspalvojus, jos būtų nepakartojamos. Šios figūrėlės - tai įvairūs monstrai, kuriuos žaidimo metu reikia užmušinėti, kad pasikeltum savo lygį ir, gavęs įvairių daiktų, galėtum stiprinti savo personažą. Žaidimo lenta taip pat nemaža, ji suskirstyta į žemes, per kurias keliaudami personažai žudo įvairius monstrus. Iš viso yra 9 personažai. Kiekvienas žaidėjas pasirenka vieną iš jų ir gauna vis1 komplektą kortelių, kurias žaidimo metu gali pirkti ir stiprinti savo personažą.
Žaidimo tikslas – kartu su savo komanda rasti pabaisą (bosą) ir jį užmušti. Bet bosas yra labai stiprus, todėl žaidimo eigoje reikia pasikelti savo „lygį“ ir įsigyti įvairių daiktų, kad būtų įmanoma tai padaryti. Žaidžia dvi komandos. Jei žaidžia keturi žaidėjai, tai kiekvienoje komandoje yra du personažai; jei šešiese - tai komandoje yra trys personažai. Mes žaidėme keturiese. Žaidimo pradžioje kiekviena komanda gauna po keturias misijas ir išdėlioja monstrus nurodytose žemėse. Misijos yra suskirstytos į keturias kategorijas pagal sunkumą(pradedama, aišku, nuo lengviausių). Vėliau pačios komandos sprendžia kada pereiti prie sunkesnių misijų.
Žaidimo eiga – kiekviena komanda turi iš viso tik 15 ėjimų, taigi žaidimas tęsiasi 30 ėjimų. Komandos eina paeiliui ir atlikinėja savas misijas. Ne visada pavyksta savo ėjimo metu užmušti kokį monstrą, nes jie būna tolokai vienas nuo kito. Be to, kartais reikia sunaudoti ėjimą, kad po mūšio atgautum jėgas, nusipirktum ar parduotum daiktų ar burtų. Todėl ėjimų tikrai labai mažokai ir reikia labai gerai pagalvoti ką kuriuo metu geriausia daryti. Taip pat žaidimo metu kartas nuo karto yra ištraukiamos įvykių kortos, kurios šiek tiek keičia patį žaidimą (pvz. leidžia atsisakyti kai kurių misijų ir vietoj jų traukti kitas). Be monstrų, kuriuos užmušus yra gaunami taškai, taip pat yra mėlyni monstrai, kurie trukdo laisvai judėti žemėmis ir kartais, norint įvykdyti misiją, reikia juos užmušti, nors jokių taškų už juos negauni. Kadangi vienam užmušti monstrą yra sunku, tai dažniausia keliaujama dviese ir, užmušus jį, gautus taškus, pinigus ir daiktus dalijamasi po lygiai. Įvykdžius misiją yra traukiama naują kortelė, bet prieš tai žaidėjai patys sprendžia kokio sunkumo misijas vykdys. Monstrai yra užmušinėjami kauliukų pagalba. Priklausomai nuo personažo išsivystymo jis meta tam tikrą kiekį raudonų, mėlynų ir žalių kauliukų. Žali kauliukai yra jūsų gynyba, mėlyni pataikymai ir raudoni gynyba- pataikymai. Taip pat yra magijos ir personažų kortelės, kurios leidžia sukeisti ar permesti tam tikrą kiekį kauliukų. Po sėkmingų metimų, yra metami dar papildomi kauliukai. Kai komanda išmeta kauliukus, jie sumuojami ir tuomet paaiškėja ar monstras užmuštas ar ne. Jei jis gyvas, tai jis kontratakuoja ir, jei komanda neturi pakankamai gynybos, ji praranda gyvybes. Tada komanda atakuoja vėl ir jei vėl nepasiseka užmušti, monstras vėlgi kontratakuoja. Paprastai monstrai užmušami iš pirmo karto, bet jei nepavyksta užmuši iš trečio karto - šansų išgyventi beveik nėra.
Pastebėjimai – anglų kalba yra pakankamai svarbi, nes reiki kuo geriau išvystyti savąjį personažą, kai kurios kortelės lengvai suprantamos, nes yra nupiešti simboliai, bet kitose tik tekstas. Aišku, žaidžiant trečią kartą su tuo pačiu personažu - viską žinosite atmintinai.
Norint išsidėlioti žemėlapį, personažų korteles, įvairius žetonus, vietos ant stalo reikia labai daug. Jei būtume žaidę šešiese, būtų tekę žaisti ant žemės, nors stalą turiu pakankamai didelį. Pats žaidybinis procesas labai primena kompiuterinį variantą ir kovojat su silpnesniais monstrais, darosi tiesiog neįdomu. Pati kova tampa tiesiog rutina, iš karto žinai, kad laimėsi. Pats įdomiausias dalykas - tai kovos tarpusavyje. Jėgos dažniausiai būna apylygės ir kartais daug ką lemia fortūna. Mes susikovėme dar neįpusėjus žaidimui, priešininkai jau buvo gerai išsivystę ir visai „nenukraujavę“. Bet ir tai pavyko atsilaikyti beveik 10 ratų. Jei nepavyksta iki žaidimo pabaigos užmušti monstro-boso, tada komandos kovoja tarpusavy ir kova gali tęstis daugiau nei valandą. Ir tik tada išaiškėja, kuri komanda laimėjo žaidimą. Iš tiesų šiame žaidime labiausiai ir patiko tarpusavio kovos, jos neneša labai daug taškų, bet be jų pats žaidimas būtų tiesiog neįdomus. Kovos su monstrais yra pakankamai trumpos, jos retai kada trunka daugiau nei trys ratus. Jei kovojate su stipriu monstru, reikia pataikyti tik aukštus skaičius, o jei pataikote kelis mažus tai skaudžiai nukenčiate: prarandate arba gyvybes arba kauliukų metimus.. Kiekviename rate jūsų gyvybių mažėja ir vis metate mažiau kauliukų, todėl atsilaikyti tris ratus gana sudėtinga. Kovojant prieš kitą komandą, viskas skaičiuojama šiek tiek kitaip, todėl kova įdomesnė.
Įdomu būtų pabandyti žaisti ir šešiese, nes reikėtų žaisti visai kitaip. Nesu didelis ilgų žaidimų fanas, bet žaidžiant ilgą žaidimą įspūdžiai lieka ilgiau, po trumpo žaidimo viskas greitai ir užsimiršta. Manau, kad šis žaidimas yra geras ir kiekvienas tikras žaidimų mėgėjas bent kartą turėtų jį sužaisti.

2009-11-03T12:11:00.000-08:00

SAVAITĖS APŽVALGA 2009 SPALIO 26 – LAPKRIČIO 1

Katano salos naujakuriai- 2 partijos,

Race for the Galaxy – 3 partijos,

Manhetten – 1 partija,

Streeat Paintball– 3 partijos,

Marrakech – 1 partija,

Saboteur – 1 partija,

Sankt Petersburg – 1 partija,

Carson sity – 1 partija.

Ši savaitė buvo pakankamai aktyvi ir sužaidžiau nemažai žaidimų. Net tris iš jų žaidžiau pirmą kartą. Apie kai kuriuos iš jų užsiminsiu plačiau.

Katano salos naujakuriai – šįsyk žaidžiau su papildymu, kur gali žaisti šeši žaidėjai. Laukas šiek tiek padidėja, bet ir konkurencija pakankamai didelė. Pats žaidimas labai užsitęsia; jei keturiese galima sužaisti per valandą – pusantros, tai šešiese tai trunka nuo dviejų iki trijų valandų. Atrodo vos keli žmonės prisideda, bet žaidimo trukmė padvigubėja. Bene vienintelis pasikeitimas taisyklėse yra tai, kad statyti kelius ir gyvenvietes galima bet kurio žaidėjo ėjimo metu. Ši taisyklė atsirado todėl, kad pas žaidėjus jau įpusėjus žaidimui labai daug susikaupia resursų ir jei jie nėra panaudojami plėšiko išmetimas labai skaudžiai daugumą paliečia. Bet, kaip minėjau, ši aplinkybė labai stabdo patį žaidimą. O be to, pats plėšikas manau praranda pagrindinę savo funkciją - atimti korteles iš tų, kurie turi jų daugiausiai. Todėl, manau, leistinų turėti kortų ribos perkėlimas nuo septynių iki dešimties būtų geresnis sprendimas. Ir žaidimas bus greitesnis, ir plėšikas išliks toks pat efektyvus. Nes žaidžiant šešiese užsimiršti, kad jo reikia bijoti.

Manhetten – žaidėme keturiese, Nuo žaidimo trise šiek tiek skiriasi. Visų pirma tai konkurencija didesnė, lenta juk lieka ta pati- nepadidėja. Aukščiausias dangoraižis, už kurį yra gaunami trys taškai, nebėra toks efektingas. Žaidžiant trise yra žaidžiami šeši turai ir po kiekvieno iš jų skaičiuojami taškai už aukščiausią dangoraižį. Tuo tarpu žaidžiant keturiese yra tik keturi turai.

Visgi šį žaidimą priskirčiau prie „išgyvenimo“ žaidimų. Žaidi, stengiesi su niekuo nekonfliktuoti, vaidini „taikų avinėlį“, kuris net nesiruošia laimėti ir stebi kaip kiti pešasi tarpusavy. Ir tik pabaigoje tari savo svarų žodį, kai kiti jau ir pasivyti negali.

Marrakech – šį žaidimą taip pat išbandžiau pirmą kartą. Visų pirma reikėtų pabrėžti, kad labai kokybiškai išleistas. Kilimai kaip tikri, žaidimo kauliukas ir kilimų pardavėjo figūrėlės didelės, kokybiškos. Manau vienintelis trūkumas - šiek tiek slidoka žaidimo lenta, dėl ko žaidimo pradžioje kilimai slidinėja po lentą. Bet kai žaidimas įpusėja, viskas susitvarko. Šis žaidimas, manau, patiks visiems, kuriems patinka „Quoridor“. Žaisti gali nuo dviejų iki keturių žaidėjų. Vėlgi, kaip ir Quoridor, jį įdomiausia žaisti keturiese. Žaidėjai savo ėjimo pradžioje pasuka pirklį į tą pusę, į kurią nori eiti. Tuomet meta kauliuką ir paeina per nurodytą skaičių langelių. Jei atsistojo ant laukelio kur yra vieno iš priešininkų kilimas, turi sumokėti tokią sumą, kiek langelių iš viso užima šis kilimas ( vienas langelis vienas pinigas). Todėl kartais tai gali kainuoti nemažai. Jei atsistojo ant savo kilimo ar tuščio langelio niekam mokėti nereikia. Po to padeda savo spalvos kilimą šalia figūrėlės, bet reikia stengtis taip padėti, kad praplėstumėte savo teritoriją ir kuo labiau „nukenktumėte“ priešininkus. Žaidimo pabaigoje yra skaičiuojami pinigai ir kilimai, kas surenka daugiausiai, tas ir laimi. Žaidimas trunka apie pusvalandį, taigi visai neilgas. Kas mėgsta sunkesnius žaidimus, gilių strategijų čia neras. Pakankami paprastas smagus žaidimas.

Sankt Petersburg – žaidėme penkiese, bet naudojome tik pirmąjį papildymą. Vėlgi tas pats pastebėjimas kaip ir su Naujakuriais - žaidimas ženkliai prailgėja. Esu pripratęs, kad kai žaidžia keturiese žaidimas trunka valandą – pusantros, bet žaidžiant penkiese laikas beveik padvigubėja. Pagal trukmę prilygsta „Caylusui“ , bet pagal strategines galimybes atsilieka. Tenka pripažinti, kad su papildymu šis žaidimas labiau subalansuotas. Kai pažaidi ilgiau šį žaidimą, sužinai kurias korteles verta pirkti ir, jei šios papuola jau pačioje žaidimo pradžioje, pergalė praktiškai „kišenėje“. Bet papildyme šios kortelės kaip tik ir išsiima, ir yra pakeičiamos jau nebe tokiomis efektingomis. Taigi, kaip ir minėjau, žaidimas tampa labiau subalansuotas.

Carson city – tai viena iš šio sezono „šviežienų“, pristatyta šiais metais Eseno mugėje.

Populiaria šiais metais kaubojišką tematika. Savo žaidimo „mechanika“ panašus į „Cuba“, „Caylus“ ir „Age III Empyre“. Panašu, kad žaidimo leidėjai pabandė sujungti šiuos žaidimus ir, įnešę kaubojiškų dvikovų elementą, sukūrė gana įdomų produktą.

Labiausiai šis žaidimas panašus į „Caylus“, esminis skirtumas yra kaubojiškos dvikovos. Šis naujas žaidimo elementas leidžia į tą patį laukelį statyti kelis žmogeliukus, ir kai reikia spręsti, kuriam žaidėjui priklausys pastatas ar pinigai, įvyksta dvikova. Dvikovos laimėtojas gauna viską, o pralošėjas grįžta „pabrukęs uodegą“ pas šeimininką. Sprendžiant kuris žaidėjas laimi, yra skaičiuojami pistoletai, o jie susideda iš: išmesto kauliuko akių skaičius, esamų žmogeliukų rezerve skaičiaus, pistoletų ( kurie yra gaunami pastačius kai kuriuos pastatus) skaičius, personažo pistoletų skaičius ir, jei pavyko laimėti, papildomus pistoletus. Bendra suma ir lemia nugalėtoją. Atrodo galbūt sudėtingai, bet iš tikrųjų pakankamai lengva ir gerai pragalvota sistema. Žaidimas paliko labai gera įspūdį ir trukumų kol kas nepastebėjau. Tikiuosi dar ne syki pavyks sužaisti.

2009-11-03T11:47:00.000-08:00

ŽAIDIMO APŽVALGA - STREET PAINTBALL

Tai pakankamai naujas žaidimas, šį pasaulį išvydęs tik praeitais metais. Kadangi yra išleistas olandų firmos, tai yra mažai žinomas, bet, manau, šiam žaidimui lentynoje vietą ras kiekvienas žaidėjas, kuriam patinka smagūs vakarėlių žaidimai.

Tai reakcijos žaidimas, kur reikia kuo greičiau susiorientuoti ir priimti tinkamiausią sprendimą. Šį žaidimą gali žaisti nuo trijų iki šešių žaidėjų, bet geriausia jį žaisti šešiese. Kiekvienas žaidėjas gauna savo komandos šešias korteles (komandos narius) ir savo komandos spalvos kamuoliuką, kuris padedamas stalo viduryje. Taip pat stalo viduryje yra padedamos įvykių kortelės, kuriose yra pavaizduotas vienas arba keli komandų žaidėjai. Kiekvienas žaidėjas iš eilės verčia po vieną kortelę ir, priklausomai kas ten pavaizduota, greitai priima sprendimą. Jei ten yra taikus kažkurios komandos narys reaguoti nereikia, bet jei jis turi ginklą (dažniausiai jis būna užslėptas ir matosi tik mažoji jo dalis) reikia kuo greičiau griebti savo kamuoliuką ir jį mesti į žaidėją, kurio spalva sutampa su atverstu ginkluotu komandos nariu. Tuo tarpu šio žaidėjo tikslas - pagriebti tris priešininkų kamuoliukus (jei yra žaidžiama šešiese), kad šie negalėtų į jį mesti. Jei tai jam nepavyksta, jis praranda vieną komandos narį. Jei spėja sugriebti - išsaugo. Bet reikia būti atidžiam, kartais priešininkas būna ginkluotas, bet kortelės krašte šiek tiek matosi policijos malūnsparnis. Jei jūs metate kamuoliuką, policija tai pamato ir vieną jūsų komandos narį uždaro į kalėjimą. Taip pat yra dar daktaras. Jei jis yra atverčiamas, reikia kuo skubiau pagriebti savo kamuoliuką ir uždėti ant šios kortos tada vieną nušautą komandos narį jūs sugražinsite į žaidimą. Viena iš smagiausių kortų, tai kur pavaizduoti keli ginkluoti komandos nariai. Ši korta reiškia dvikovą.

Žaidimas baigiasi, kai kažkuris žaidėjas praranda visus šešis savo komandos narius. Laimi žaidėjas, išsaugojęs daugiausiai komandos narių.

Labai smagus žaidimas. Nors pirmą partiją sunku susiorientuoti kas ką daro, bet po kurio laiko visi perpranta.

Pliusai: Žaidimas pakankamai trumpas, partija trunka nuo dešimties iki dvidešimt minučių. Žaidimo metu visi žaidėjai turi laikyti rankas po stalu ir tik žaidėjas, kuris verčia kortą, vieną ranką laiko virš stalo. Šitokia paprasta aplinkybė įneša į žaidimą papildomos įtampos ir visus gerai nuteikia kovai. Pakankamai geras sprendimas yra mesti kamuoliukus, nes tai labai nuotaikingas užsiėmimas. Ypač smagu kai būna dvikova.

Minusai: Šį žaidimą gali žaisti ribotas žmonių skaičius nuo trijų iki šešių. Jei žaidžia trise - viską lemia greita reakcija, todėl lėtesni žaidėjai praktiškai neturi šansų laimėti. Tuo tarpu žaidžiant šešiese klaidų būna daugiau (nėra lengva pastebėti malūnsparnius), ir lėtesniems kartais pasiseka, kad jie nesureagavo. Žaidžiant pirmą kartą labai sunku prisiminti ką kuri kortelė reiškia, juk sprendimą reikia priimti labai greitai. Todėl būtų puikų jei būtų kažkoks lengvesnis variantas naujokams.

Pats nesu didelis reakcijos žaidimų fanas, bet šitas žaidimas, ypač kai žaidėme šešiese, man patiko. Kai žaidžia didelis žaidėjų skaičius ne vien reakcija yra lemiantis faktorius. Manau tai puikus žaidimas apšilimui prieš žaidžiant kažką rimtesnio, arba puikus vakaro užbaigimas įtampai „nuleisti“.

2009-10-26T10:07:00.000-07:00

SAVAITĖS APŽVALGA 2009 SPALIO 18- 25

Po vasaros poilsio pamažu įsivažiuoju; praeitą savaitę jau sužaidžiau nemažai žaidimų. Ta proga ir norėčiau pasidalinti įspūdžiais.
Katano salos naujakuriai- 1 partija
Race for the Galaxy- 3 partijos
Dominion- 3 partijos
Battlelore- 2 partijos
Manhatten- 2 partijos

Katano salos naujakuriai- viena iš keistesnių partijų, kokias teko sužaisti. Žaidimo pradžioje man labai trūko molio ir medžio, todėl, prieš pasistatant pirmą kelią, sugebėjau pasistatyti du miestus. Nepamenu, kad kada nors taip būtų nutikę. Naujakuriai - vienas iš tų žaidimų, kuriuos norisi sužaisti vėl ir vėl. Ateina laikas ir jis man pabosta, tuomet pusmetį nežaidžiu, o po kurio laiko vėl grįžtu prie jo. Kai žaidi su mažiau patyrusiais žaidėjas, tai labai geras žaidimas. Nes laimėti gali bet kuris. Sėkmės faktorius gana nemažas. Po namelių išsidėstymo iškarto pasimato kas geresnėje pozicijoje, kas favoritas. Štai tada ir prasideda žaidimas ir nebūtinai laimi tas, kuris turi gerą poziciją. Šiame žaidime turi naudotis kitų sėkme ir laukti kada tau pačiam pasiseks. O sėkmė ateis, tik svarbu būti jai pasiruošus, niekada neverta nukabinti nosies.
Race for the Galaxy – kai prieš beveik metus sužaidžiau pirmą kartą, prisipažinsiu, nieko nesupratau. Kelias strategijas( karinę, išradimų) supratau, bet prekyba buvo tamsus miškas. Dažniausiai kai sužaidi žaidimą ir jo nesupranti, įvyksta atmetimo reakcija ir tu supranti, kad šis žaidimas tau netinka. Bet įvyko priešingai - nesupratau ir patiko. Praeitą savaitę pavyko sužaisti net tris kartus. Kiekvieną sykį bandau pasirinkti geriausią strategiją ir suprantu, kad reikės sužaisti dar daug partijų kol perprasiu visas korteles ir galėsiu maksimaliai išnaudoti jų naudą. Aišku žaidimas „pasjansinio“ tipo, su ribotomis galimybėmis kenkti vienas kitą, bet man tokie ir patinka.
Dominion- pačiam šiek tiek keista, kad tik dabar išbandžiau šį žaidimą. Galėjau jį sužaisti ir anksčiau, bet vasarą ilsėjausi, todėl tomis galimybėmis nepasinaudojau. Labiausiai mane nustebino taisyklių paprastumas. Draugas per penkias minutes paaiškino ir mes pradėjome žaisti. Pirma partija užsitęsė apie keturiasdešimt minučių, bet kitoms neprireikė ir pusvalandžio. Pirmas įspūdis, kad tai lengvas žaidimas, kurį visai smagu sužaisti prieš žaidžiant kažką rimtesnio. Tiesa, žaidėme tik dviese, keturiese galbūt sunkiau. Bet kad jis lengvesnis už Race for the Galaxy tai faktas. Nors yra nemaža galimybė pakenkti kitiems varžovams, visgi priskirčiau ji taip pat prie „pasjansinių“ žaidimų. Aišku tai tik pirmas įspūdis, kitos sužaistos partijos galbūt nuomonę pakeis.
Battlelore- šis žaidimas nėra sudėtingas, bet man labai patinka. Paskutinį kartą žaidžiau gal prieš pusmetį, todėl jau buvau jo pasiilgęs. Pradžiai sužaidėme dvi partijas be magijų, bet kitą kartą jau reikės naudotis visais magiškų kortelių privalumais. Vienas iš geresnių žaidimų dviem.
Manhatten- šį žaidimą su draugais paskutinį kartą žaidėme prieš du metus. Pamenu tuomet jis labai mums patiko, bet po kurio laiko kažkaip jį pamiršome ir jis ilgai užsigulėjo lentynoje. Galbūt jo prastas dizainas ir atbaidydavo nuo žaidimo? Praeitą savaitę vėl persiskaičiau taisykles ir sužaidėme. Ir kaip nekeista - patiko! Neveltui juk 1994 metais apdovanojimą gavo kaip geriausias Vokietijos metų žaidimas. Tikiuosi šią savaitę prisėsiu ir parašysiu šio stalo žaidimo apžvalgą. Taisyklės pakankamai paprastos, todėl labai lengva naujam žmogui paaiškinti. Praktiškai visą žaidimą nieko ir neveiki tik ir kenki vienas kitam. Kuo didesni „kenkėjai‘ žaidžia, tuo linksmiau. Labai „kenkėjiškas“ žaidimas!

2009-10-19T03:55:00.000-07:00

KLUBAS RIKIS: SPALIO 14 DIENA

Šį trečiadienį klube dar nebuvo pajungtas šildymas, taigi temperatūra, manyčiau, buvo apie penkiolika laipsnių. Siekdami labiau sušilti, žaidėme vakarėlių žaidimus. Pradėjome nuo BAUSACK (tai sakyčiau patobulintas JENGA variantas), kurį galima žaisti pagal penkias skirtingas taisykles. Nuo JENGos jis skiriasi tuo, kad jame vietoj penkiasdešimt keturių stačiakampių kaladėlių, šešiasdešimt šešios skirtingų formų ir dydžių medinės detalės. Pirmas variantas, kurį išbandėme, buvo „grandinėlė“. Iš pradžių kiekvienas žaidėjas iš eilės traukdamas po vieną detalę susidaro savo dvylikos detalių eilę. Po to visi žaidėjai, pradedant nuo pirmojo, ima po vieną detalę iš eilės (nesvarbu savo ar kito žaidėjo grandinėlės) ir stengiasi pastatyti kuo didesnį bokštą. Svarbu, kad detalė, kurią norite paimti, butų tuo metu pirma savo eilėje. Rinkdamiesi dėdami detales, stengėmės dėti kuo prastesnes , kad pakenktume priešininkams, todėl nei karto neišnaudojome visų detalių. Paprastai jau paėmus nuo stalo pusę detalių, kai kurių varžovų bokštai jau būdavo sugriuvę.

Po to sužaidėme variantą „eliminacija“. Jis pasirodė pakankamai painus ir, nors tikslas liko kaip ir tas pats - pastatyti kuo didesni bokštą, vis tiek laimėdavo žaidėjas, kuris sugebėdavo priversti varžovų bokštus sugriūti. Šis variantas gana įdomus, bet tai daugiau taktinis žaidimas ir reikalauja nemažai įgūdžių, todėl dar sunkoka spręsti geras, ar blogas. Faktas vienas - tai visai kitoks žaidimas nei man teko žaisti, ir tik sužaidus daugiau, išsirinksiu patį įdomiausią man variantą.

Antras žaidimas, kurį žaidėme buvo JUNGLE SPEED. Tai reakcijos žaidimas, kuris neleis niekam sušalti. Žaidėme devyniese, tai kiekvienas gavome po devynias kortas. Tikslas yra šių kortų atsikratyti. Kiekvienas žaidėjas iš eilės atverčia po vieną kortą ir, jei ši korta savo simboliu sutampa su kurio nors kito žaidėjo korta, reikia kuo greičiau stengtis pagriebti stalo viduryje stovintį totemą. Dvikovoje dalyvauja būtent tie žaidėjai, kurių simboliai sutapo. Pirmas sugriebęs totemą atiduoda varžovui savo atvertas kortas( o jų kartais prisikaupia visai nemažai). Suklydus ir be reikalo sugriebus totemą ( simboliai būna labai panašūs), žaidėjas susirenka visų žaidėjų atverstas kortas. Žaidėjai, išmetę visas savo kortas, išeina iš žaidimo ir laukia kol baigs žaisti visi kiti. Žaidimas baigiamas žaisti tuomet, kai lieka du –trys žaidėjai.

Kad jau taip smagiai žaidėsi drauge, tai apsisprendėme nesiskirti ir sužaisti SABOTEUR. Tenka pripažinti, kad šį žaidimą retokai žaidžiu. Maniau, kad žinau visas taisykles, bet vis dėlto žaidimo metu teko dar šiek tiek pasitikslinti (na dabar tikriausiai jau tikrai visas žinau). Žaidėjų buvo pilnas komplektas - visi dešimt, iš kurių tik trys buvo žaidę anksčiau. Dar pilnai neperpratusių žaidimo taisyklių žaidėjų veiksmai buvo chaotiški, todėl atrodė, kad ne nykštukų yra daugiau, o sabotuotojų. Todėl nenuostabu, kad iš keturių partijų, net tris laimėjo sabotuotojai. Nežiūrint į tai, tokių linksmų partijų dar neteko žaisti. Visi manipuliavo visais kaip tik mokėjo. Manau visi gavome geros nuotaikos dozę.

Kai jau visi pradėjo skirstytis, sužaidėme dar CITADELES( penkiese). Kad būtų įdomiau, sukeitėme kai kuriuos standartinius personažus. Vietoj vagies- raganą, karaliaus- imperatorių, vyskupo- abatą ir vietoj kareivio- diplomatą. Ragana išties visai pagyvina žaidimą, o, be to, nėra tokia baisi kaip žudikas ( žaidėjas bent jau gauna du auksinius), imperatorius, sakyčiau, vidutinis pasirinkimas, labai nuo karaliaus nesiskiria, bet paįvairinimui visai neblogai. Abatas lyg ir turėtų būti neblogas - iš turtingiausio žaidėjo gauna auksinį (realiai dažniausiai negaudavo to auksinio, nes būdavo keli žaidėjai, turintys daugiausiai pinigų). Žaidžiant su diplomatu paaiškėjo dar vienas vyskupo privalumas prieš abatą. Abato rajonų diplomatas negali mainyti į savus. Atrodo smulkmena, bet kai turi neblogų kortelių labai nesinori jų prarasti. Kai žaidi su diplomatu, atsiranda nemažai pastatų po vieną tašką, nes niekas nebijo jų prarasti, juk nėra kam nugriauti.

Taigi apibendrinus, iš naujų personažų patiko tik ragana ir diplomatas. Imperatorius, manau, šiek tiek silpnesnis už karalių, abatas taip pat. Dailininkas, manau, irgi nėra geras pasirinkimas; karalienė man pasirodė įdomesnis. Retai kuris stengėsi šį personažą pasirinkti, o žaidėjo, kuris būtų pasinaudojęs šio personažo privalumais taip ir neatsirado. Ką gi kitą kartą išbandysime likusius, gal pavyks sudaryti idealią pagal mane kombinaciją. Pabaigai tik pridėsiu, kad šio žaidimo autorius, Bruno Faidutti, pats labiausiai mėgsta į žaidimą įvesti devintą personažą - karalienę ir pirklį pamainyti alchemiku. Ir nors daugumai žaidėjų labiau patinka ragana nei žudikas, jis mano, kad žudiko personažas paprastesnis ir įdomesnis.

2009-09-21T05:02:00.000-07:00

Triuškinanti Dominion pergalė „Deutscher Spiele Preis 2009“ konkurse

Šių metų prizų teikėjai yra visiškai prognozuojami. Tai jau ne pirma ir, tikriausiai, ne paskutinė Dominion pergalė šiais metais. Gerai pastebėjo vienas „geimeris“: „tai žaidimas gimęs laimėti“. Po pergalės Spiel des Jahres 2009, manau jau buvo galima prognozuoti ir šią (antrą pagal reikšmingumą Europoje) pergalę Deutscher Spiele Preis 2009.

Tiesa kam skirti šį prizą sprendžia ne komisija, o stalo žaidimų mėgėjai iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos. Todėl kartais būna ir netikėtumų. Šis prizas yra įteikiamas Stalo žaidimų mugės Esene metu.

Pateikiu žaidimų penketuką, kurie surinko daugiausiai balų. Kaip matosi iš taškų, įnirtingos kovos nebuvo.

Dominion, autorius Donald X. Viccarino – 4735 balsų;
Le Havre, autorius Uwe Rosenberg – 2559 balsų;
Pandemic, autorius Matt Leacock – 2504 balsų;
Finca, autorius Ralf zur Linde ir Wolfgan Senker – 1695 balsų;
Small World, autorius Philippe Keyaerts – 1155 balsų.

2009-09-11T09:38:00.000-07:00

ĮSPŪDŽIAI IŠ CARCASSONNE ČEMPIONATO

Dauguma žmonių mano, kad šis žaidimas yra lengvas ir pergalę lemia sėkmė. Dažniausiai taip galvoja tie, kurie niekada ir nėra sužaidę su stipriu priešininku. Pats savęs taip pat tokiu nelaikau, todėl ir norėjosi labai sudalyvauti čempinote, kad pažiūrėčiau kaip žaidžia kiti ir pasimokyčiau iš jų. Širdies gilumoje tikėjausi, kad susirinks silpnesni varžovai ir galbūt pavyks laimėti šį čempionatą. Bet kai pamačiau dalyvius, supratau, kad teks rimtai pakovoti. Iš viso susirinko 15 žaidėjų nuo 22 iki 40 metų.

Mes turėjome sužaisti po 6 kvalifikacines partijas vienas prieš vieną ir savo ėjimams turėjome sunaudoti ne daugiau kaip 20 minučių. Pastaroji taisyklė mane labiausiai ir baugino.

Pirma partija su Karoliu praėjo palyginus ramiai, vienas kitam labai „ pagalių į ratus“ nekaišiojome. Šią partiją pavyko laimėti, tai kažkaip ir nusiraminau. Antrąją žaidžiau su Michail- užvirė bekompromisinė kova. Aš šiek tiek pirmavau, todėl žaidimo pabaigoje patikėjau, kad laimėjau. Štai tada ir atkreipiau dėmesį į laikrodį - laiko vis mažėjo. Pradėjau skubėti, daryti klaidas, nepastebėti priešininko ėjimų, skubotai padariau paskutinį ėjimą (buvo likusi mažiau nei minutė). Suskaičiavome taškus ir paaiškėjo, kad vienu tašku pralaimėjau. Vėl apžvelgęs lentą pamačiau, kad būčiau laimėjęs, jei būčiau padėjęs kitur paskutinę kortelę. Po šios partijos supratau, kad laimėti reikės ne tik prieš priešininkus, bet ir prieš laikrodį. Trečiąją partiją žaidžiau prieš Darių Pilkį. Jis mane nustebino, nes jau ketvirto ėjimo metu padėjo valstietį, prasidėjo kova dėl laukų, kurią bandydamas laimėti ėmiau tragiškai atsilikti su pilimis. Galutiniame rezultate, priešpaskutiniame ėjime Darius sujungė laukus ir valstiečių pas mus tapo po lygiai. Tenka pripažinti, kad priešininkas primetė man savo žaidimą, ir tas mano chaotiškas žaidimas privedė prie logiškos pabaigos- pralaimėjimo. Žaidimo gale buvo tik vienas laukas kuriame mes abu turėjome po 4 valstiečius. Nepamenu, kad kada būčiau žaidęs nors kiek panašią partiją.

Po šio raundo buvo viskas aišku- reikėjo laimėti tris likusias partijas ir tikėtis, kad daugiau nebus žaidėjų, turinčių keturias pergales. Planas su tokiu žaidimu, kokį demonstravau praktiškai neįmanomas, bet pasirinkimo nebuvo. Kadangi po trijų raundų nukritau į 13 vietą, tai reiškė, kad teks žaisti su silpnesniais varžovais ( arba tais, kuriems kaip ir man šiandien nesiseka). Visos trys partijos buvo sunkios, su tikrai pajėgiais varžovais, bet susikaupiau ir nebedariau tiek daug klaidų. Todėl pavyko laimėti. Ir iškovojau paskutinį kelialapį į pusfinalį. Kova tikrai buvo bekompromisė, tik du žaidėjai pelnė 5 taškus, taip pat du žaidėjai 4 taškus ir net 6 žaidėjai 3 taškus.

Pusfinalyje žaidžiau prieš Joną Valčiuką, kurį gerai pažįstu. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl buvo sunku susikaupti ( žaidžiant dviese dar nė karto prieš jį nelaimėjau). Ir vėl žaidžiau chaotiškai, tiesa, buvo ir neblogų momentų (sugebėjau du jo žmogeliukus uždaryti nepabaigiamoje pilyje iki žaidimo galo), bet lemiamu momentu pritrūkdavo sėkmės. Paskutinis kortelės traukimas, manau, geriausiai simbolizuoja visą partiją: buvo dvi kortelės - viena kelias su vienuolynu ir kita, kuri man visai netiko. Jei būčiau ištraukęs vienuolyną ir sujungęs laukus, gaučiau 12 taškų, bet deja, fortūna buvo ne mano pusėje. Kaip sako protingi žmonės, jei žaidi turėdamas aiškią strategiją, nereikia laukti sėkmės - viską padaryti gali pats, bet jei žaidimas chaotiškas - viskas fortūnos rankose.

Kova dėl trečios vietos vyko taip pat aršiai, Džedajus smarkiai kovojo dėl laukų. Nesu pripratęs taip aršiai kovoti, kai daugiau stengiesi ne kurti savo kelius ar pilis, o kenkti priešininkui. Aišku iš vienos pusės yra gerai, kai strategija kenkti - mažiau galvoti reikia . Juk kenkti visada lengviau, nei kurti. Eilinį kartą man primetė varžovas savo strategiją (silpnokas aš kenkėjas) ir teko pripažinti pelnytą Džedajaus pergalę.

Finalas nebuvo toks atkaklus, nes Jonas žaidė su savo drauge Giedre (kuri pasivadino Skraidanti) todėl laimėtojas man kaip ir buvo aiškus. Manau tai, kad aš su Giedre patekau į pusfinalį yra didelis Jono nuopelnas jis mus privertė kiek kitaip pažvelgti į šį žaidimą. Anksčiau žaidžiau žymiai prasčiau, nepastebėdavau šio žaidimo povandeninių srovių. Kai pirmą kartą žaidžiau Carcassonne su Jonu, jam šis žaidimas taip pat pasirodė per lengvas. Bet pažaidęs su stipriais varžovais „on- line“ nuomonę pakeitė. Ko pasėkoje - Jis Carcassonne Lietuvos Čempionas. Taigi, kas neturi galimybių išmėginti jėgas su stipriais varžovais, žaiskite „on-line“. Tuomet susitiksime kitais metais, kitame Carcassonne čempionate. Aš planuoju rimtai pasirengti - net šachmatų laikrodį nusipirksiu, kad priprasčiau prie riboto laiko.

2009-09-10T00:00:00.000-07:00

ĮSPUDŽIAI IŠ „KATANO SALOS NAUJAKURIŲ“ ČEMPIONATO

Šis čempionatas Lietuvoje jau vyko trečią kartą. Ir jame dalyvavo rekordinis dalyvių skaičius - net 55 žaidėjai. Čempionatas vyksta dvi dienas. Pirmąją dieną vyksta keturi atrankiniai raundai. , o antrąją dieną pusfinaliai ir finalas. Po kurio ir yra paskelbiamas žmogus, kuris tampa čempionu ir įgyją teisę atstovauti Lietuvai pasaulio čempionate. Norint patekti į pusfinalį, reikia patekti tarp 16 stipriausių žaidėjų. Pats čempionatas vyksta šveicariška sistema: tai yra stipriausi susitinka su stipriausiais, silpniausi žaidžia su silpniausiais. Tik pirmojo raundo metu susitinka žaidėjai suskirstyti atsitiktinai, vėliau, po pirmojo raundo, yra suvedami rezultatai ir keturi žaidėjai, turintys aukščiausius reitingus žaidžia prie pirmojo stalo, sekantys keturi žaidžia prie antrojo ir t.t. Reitingai nustatomi tokia tvarka: svarbiausias skaičius yra pergalių suma, jei žaidėjai turi vienodai pergalių, tai tuomet skaičiuojama surinktų taškų suma.

Pirmas raundas. Šis žaidimas man pačiam buvo kiek netradicinis. Retai kada žaisdamas renkuosi „grudų/ rudos“ strategiją. Bet šiame žaidime žaidi taip, kaip tau leidžia priešininkai - ne visada pavyksta likti ištikimam savo strategijai. Pasistatęs keturis miestus ir dvi gyvenvietes, laimėjau.

Antras raundas. Šį sykį jau teko žaisti prieš varžovus, kurie turėjo po pergalę ( Adalia, Simakas, Robis) ir kiekvienas iš mūsų puikiai suprato, kad antroji pergalė atveria duris į pusfinalį. Žaidimas ėjosi apylygiai, buvau ištikimas savajai gyvenviečių strategijai ir fortūna atėjo kaip tik laiku. Kai atėjo laikas užbaigti šį žaidimą vietoj reikiamo vieno taško galėjau surinkti net du. Turėjau pakankamai resursų tiek gyvenvietei, tiek miestui.

Trečias raundas. Šis žaidimas vyko prie pirmojo stalo, taigi varžovai buvo visi tuo metu didžiausią reitingą turintys žaidėjai, laimėję abu susitikimus: Jonas Ragaišis, Tomas Petrauskas ir Radisacha. Partija prasidėjo gana netikėtai ir Tomas Petrauskas (Vilniaus stalo žaidimų klubo įkūrėjas) labai įsiveržė į priekį. Visi puolėme vytis, bet kai lyderis turi nemažai gyvenviečių tai ir kolektyvinės pastangos pristabdyti tampa bevaisės. Visą žaidimą vijausi ir surinkau 8 taškus, iki 9 taško pritruko tik vieno bet kokio resurso. Tenka pripažinti, jog Tomas sužaidė labai gerai, ir sugebėjo laimėti, kad ir kaip mes jam trukdėme.

Ketvirtas raundas. Vėlgi žaidžiau prie pirmojo stalo. Varžovai beveik nepasikeitė, tik merginą pakeitė Matas Jūras. Nors jau 100% žinojome, kad į pusfinalį mes patekome, pasiduoti nei vienas nesiruošėme. Iš pradžių kova vyko apylygė, bet Tomas, kaip ir praeitame žaidime, išsiveržė į priekį. Kai jau buvau besusitaikąs su pralaimėjimu, staiga pasisekė. Šiame žaidime labai trūko rudos, todėl retai kas statėsi miestus, o išsivystymo kortų beveik nepirkome. Savo ėjimo metu išmečiau 10 ir priešininkai labai apsidžiaugė, nes gavo rudos. Bet aš panaudojau „monopolio“ kortelę ir susirinkau 8 rūdas. Kadangi ir kitų resursų turėjau nemažai, iš karto pasistačiau du miestus ir pasiėmiau dvi išsivystymo kortas (ten buvo du riteriai). Praktiškai „monopolio“ kortelė man uždirbo 4 taškus (per sekančius du ratus aš įsigijau dar vieną riterį), beliko tik savo ėjimo metu vis atversti po riterį ir tikėtis, kad Tomas nespės surinkti 10 taškų anksčiau nei tai padarysiu aš. Laimei nespėjo.

Rezultatas. Važiuodamas į čempionatą tikėjausi patekti į pusfinalį ir pažaisti su stipriais varžovais. Tik žaisdamas su stipriais varžovais, kažko naujo išmoksti ir pamatai savo silpnąsias vietas. Dvi partijos prie pirmo stalo pilnai pateisino mano lūkesčius, o pergalė netgi su kaupu. Abu žaidėjai, su kuriais du kartus žaidžiau prie pirmojo stalo, pateko į finalą. Taigi turėjau galimybę žaisti tikrai su vienais iš stipriausių žaidėjų. Trys pergalės ir 38 taškai, buvo antras rezultatas iš 55 dalyvavusių žaidėjų. Pernai laimėjau tik dvi pergales ir surinkau 28 taškus ( tada buvau 8). Dalyvavimas čempionatuose yra labai naudingas - gali ne tik pasitikrinti jėgas, bet ir susipažinti su kitais stalo žaidimų mėgėjais.

Kadangi nepavyko suderinti Katano salos naujakurių ir Carcassonne čempionatų ( jie vyko tuo pačiu metu), atsisakiau žaisti pusfinalyje. Vis dėlto Carcassonne žaidimas man labiau patinka. Todėl labai norėjosi išbandyti jėgas su kitais žaidėjais. O be to, viliojo ir Carcassonne laimėtojo prizas - kelionė į stalo žaidimų mėgėjų meką - į Esseno (Vokietija) stalo žaidimų parodą.

2009-07-01T04:00:00.000-07:00

STALO ŽAIDIMO DOMINION TRIUMFAS

Šių metų "Spiel des Jahres 2009" laimėtoju tapo amerikiečio Donald Vaccarino kortinis stalo žaidimas „Dominion“. Dieną anksčiau šis žaidimas gavo taip pat prestižinį jubiliejinės 35-osios parodos-mugės "Origins Game Fair 2009" apdovanojimą kaip geriausias kortinis metų stalo žaidimas.

O dar prieš savaitę buvo paskelbti konkurso 2008 Meeples Choice Awards” rezultatai. Pabandykite atspėti kas užėmė pirmąją vietą? ....Taip ir vėl Dominion. Panašu, kad šiais metais šis žaidimas, jau gavęs du pačius prestižiškiausius apdovanojimus, susižers dar nemažai ir kitų .

Dar vieno amerikiečio Matt Leacock stalo žaidimas „Pandemic“ (Z-Man Games) prizų dalybų varžybose turėtų pasiimti tai, kas liks po Dominion. Jis jau iškovojo prestižinį "Origins Game Fair 2009" apdovanojimą kaip geriausias metų stalo žaidimas. „2008 Meeples Choice Awards” konkurse liko antroje vietoje ( Dominion pirmoje), o "Spiel des Jahres 2009" konkurse pakliuvo tarp penkių geriausių. Ką čia ir be pridursi neformaliose „europiečių“ ir „amerikiečių“ autorių varžybose užtikrintai pirmauja pastarieji.

2009-05-28T02:52:00.000-07:00

TETRIS+BINGO= FITS

Vienas geriausių pasaulio žaidimų kūrėjų Reiner Knizia sukūrė dar vieną šedevrą. Šis autorius nenustoja manęs stebinti savomis idėjomis. Tikriausiai daugelis atsimena vieną iš pirmųjų kompiuterinių žaidimų Tetris. Stalo žaidimas Bingo, manau, ne ką mažiau girdėtas. Pamenu vaikystėje turėjau abu šiuos žaidimus. Bet niekada negalvojau, kad abu sukryžminus gausis kažkas įdomaus. O, pasirodo, viskas įmanoma. Bent jau Reiner‘iui. Paskaičius trumpą šio žaidimo aprašymą ir pats užsimaniau jį išbandyti. Tikiuosi ir jums jis patiks.
Žaidimo pradžioje kiekvienas žaidėjas gauna vienodą komplektą „tetriškų“ figūrų ir žaidimo lentą su nuolydžiu. Žaidimas prasideda tuo, kad kiekvienas žaidėjas nuleidžia žaidimo lentoje savo startinę figūrą. Po to, ėjimas po ėjimo, yra traukiamos kortos kuriose yra pavaizduotos figūros. Jas žaidėjas turi nuo savo lentos viršaus nuleisti į apačią. Žaidėjas gali figūrą pakreipti kaip tik nori ir padėti į bet kurią eilę. Po to figūra yra paleidžiama. Nuslydusi į apačią ji susijungia su kitomis figūromis.
Žaidimas tęsiasi 4 raundus. Kiekviename iš jų yra dar papildomi tikslai, kuriuos įvykdžius yra gaunami papildomi pergalės taškai. Pavyzdžiui už tai, kad pavyko nurodytas vietas palikti neuždengtas.
Žaidimas man pasirodė labai įdomus: paprastos taisyklės, o svarbiausia – jis lengvai įtraukiantis, greitai sudominantis. Manau tai puikus žaidimas šeimai.

2009-05-27T06:13:00.000-07:00

METŲ ŽAIDIMO PRIZAS VOKIETIJOJE

„Spiel des Jahres 2009“ organizatoriai jau paskelbė sąrašą žaidimų, kurie šiais metais yra nominuoti pagrindiniam „Metų žaidimo“ prizui. Būtent kažkuris iš šių žaidimų ir bus paskelbtas nugalėtoju. Šių žaidimų sąraše yra net du žaidimai, sukurti Amerikoje. Tai dar kartą įrodo kaip smarkiai patobulėjo Amerikos žaislų industrija. Stalo žaidimai Dominion ir Pandemic buvo sukurti JAV ir tik po to išleisti partnerių iš Vokietijos. Tarp šių žaidimų autorių yra viena pavardė žinoma „iki skausmo„. Tai, be abejo, Reiner Knizia. Susidaro toks įspūdę, kad organizatoriai tiesiog pamiršta šią pavardę išbraukti iš praeitų ir ankstesnių konkursų. Vienintelis kas keičiasi - tai žaidimo pavadinimas ir leidėjas.
Nugalėtojas bus paskelbtas Birželio 29 dieną.

Nominuotų žaidimų sąrašas:
Dominion, Donald Vaccarino (Hans im Glück)
Fauna, Friedemann Friese (HUCH & friends)
Finca, Ralf zur Linde и Wolfgang Sentker (Hans im Glück)
Fits, Reiner Knizia (Ravensburger)
Pandemic, Matt Leacock (Pegasus Spiele)

2009-05-22T04:53:00.000-07:00

STALO ŽAIDIMŲ VAKARAS PASVALIO MUZIEJUJE

Gegužės 15 dieną Pasvalio krašto muziejuje vyko stalo žaidimų vakaras. Šis renginys buvo tarptautinio projekto „Muziejų naktys“ dalis. Pats projektas pirmą kartą buvo suorganizuotas Prancūzijoje, vėliau išpopuliarėjo daugumoje Europos muziejų. Prieš penkerius metus pradėtas organizuoti ir Lietuvoje. Jis įdomus tuo, kad žmonėms siūlo nemokamai apsilankyti muziejuje naktį, taip pat pasiūlo kokių įdomių pramogų .
Atvirai pasakius kai pasvaliečiai į mus kreipėsi prieš kelis mėnesius, kad padėtume suorganizuoti šį renginį- mus tai nustebino. Nustebino ne todėl, kad norėjo suorganizuoti stalo žaidimų vakarą, bet savo žinojimų apie stalo žaidimus. Esu įpratęs kai žmonės kalbėdami apie stalo žaidimus, vardina jau įprastus visiems gerai žinomus: Monopolis, Jenga, Uno ir t.t. Bet kai žaidžia Puerto Rico, Agricola (tai žaidimai kurių tikrai nei Pasvalyje, nei Panevėžyje nenusipirksi) tai jau kelia pagarbą. Todėl supratome, kad su šiuo kolektyvu tikrai lengvai rasim bendrą kalbą.
Vakaras prasidėjo 19 valandą paskaita apie senuosius stalo žaidimus. Pastaruoju metu daug domėjausi senaisiais žaidimais, kuriuos žaidė žmonės prieš kelis tūkstančius metų. Buvo labai įdomu susižinoti tų senųjų žaidimų taisykles ir kilmės istorijas. Dalį šios informacijos ir pabandžiau įsprausti į 40 minučių paskaitą. Pabaigai dar pristatėme trumpai naujausius žaidimus ir pasiūlėme pastaruosius išbandyti prie stalų. Susidomėjimas buvo didelis susirinko apie 100 žmonių ir jei ne šaunios muziejaus darbuotojos, būtume nespėję suktis. Turime nemažą patirtį organizuojant renginius, bet tokiam dideliam susidomėjimui mūsų vienų pajėgų nepakako. Žaidėme daugiausiai kortinius žaidimus ir žaidimus, tinkamus vakarėliams, todėl laikas neprailgo ir paskutiniai stalo žaidimų mėgėjai iš muziejaus išėjo jau po 2 valandos nakties.
Tikimės, kad tai nepaskutinis stalo žaidimų vakaras Pasvalyje ir užsimezgusį bendradarbiavimą tęsime ir ateityje.

2009-04-21T02:12:00.000-07:00

VIKINGŲ ŽAIDIMAS KUBB

Esu stalo žaidimų mėgėjas, bet „nespjaunu“ ir į lauko žaidimus. Ypač į tuos, kurie „dvelkia“ senove. Vienas iš tokių žaidimų yra Viking kubb. Manoma, kad jis kilęs iš Gotlando salos ir jam jau 1000 metų. Ką gali žinoti, galbūt jį žaidė ir kuršiai, kurie palaikė gerus prekybinius ryšius su šia sala. Norėčiau supažindinti jus su šio azartiško žaidimo taisyklėmis.

2009-04-20T03:08:00.000-07:00

WWW.FUROR.LT – GERA NAUJIENA STALO ŽAIDIMŲ FANAMS

Tai naujas stalo žaidimų naujienų portalas Lietuvoje. Jau esu rašęs, kad lietuviškai rasti informacijos apie stalo žaidimus praktiškai yra neįmanoma. Iš įmonių, kurios veža žaidimus tik Brain Games savo tinklalapyje įdeda įdomios informacijos. Ko laukia ir tikisi kiti, sunku pasakyti. Furor Games yra taip pat įmonė, kuri veža žaidimus į Lietuvąir labai smagu, kad stengiasi suteikti žaidimų mėgėjams kuo daugiau informacijos ne tik apie žaidimus kuriuos atveža, bet, taip pat, ir tuos, kurie šiuo metu pasaulyje yra populiariausi. Didelį dėmesį tinklalapyje jie skyrė miniatiūrų žaidimams, nes patys yra tokių žaidimų mėgėjai. Šie žaidimai populiarėja Lietuvoje ir pasirinkimas jų tikrai yra nemažas. „Furor games“ organizuoja žaidimų vakarus, todėl siūlyčiau patiems išbandyti. Galbūt tai yra ko jūs ilgai ieškojote?

2009-04-20T03:03:00.000-07:00

CARCASSONNE “ŠEIMOJE” PAGAUSĖJIMAS

Šiais metais buvo išleistas naujas Carcassonne “šeimos” žaidimas, skirtas vaikams- „Die Kinder von Carcassonne“. Šis žaidimas skirtas žaidėjams, nuo 4 metų ir gali jį žaisti nuo 2 iki 4 žaidėjų. Vidutiniškai viena partija tęsiasi apie 10 minučių. Autorius Marco Teubner. Žaidimo sudėtis: 36 landšafto kortelės ir 36 figūrėlės ( po aštuonias visų keturių spalvų).

Siužeto legenda: Liepos 14 diena - Nacionalinė Prancūzijos šventė, kurios metu visos Carcassonne miesto karvės ir vištos yra paleidžiamos į laisvę. Tuo labai džiaugiasi vaikai, kurie gaudo jas iki saulėlydžio.

Žaidimo procesas:

1.Žaidėjas, savo ėjimo metu, ima landšafto kortelę ir padeda ją prie kitų, jau padėtų landšafto kortelių. Skirtingai nuo originalios Carcassonnes, kortelės visuomet tinka viena prie kitos

2.Ant kiekvienos kortelės yra nupieštas vaikas, aprengtas kažkurio iš keturių žaidėjų spalva;

3.Kai tik kelias yra pabaigiamas, ant kortelių pastatomos atitinkamos spalvos figūrėlės;

4.Žaidimą laimi žaidėjas, greičiausiai sudėjęs visas savo figūrėles ant landšafto kortelių.

2009-04-17T04:12:00.000-07:00

STALO ŽAIDIMŲ VIDEO APŽVALGOS

Vienas iš paprastesnių būdų susipažinti su žaidimais - tai pažiūrėti žaidimų video apžvalgas. Dažniausiai jos būna neilgos ir labai trumpai supažindina su žaidimo taisyklėmis ir pačios dėžutės turiniu. Bet yra ir tokių, kurios trunka apie pusvalandį, ir per šį laiką yra vaizdžiai atpasakojamos visos žaidimo taisyklės. Radau vieną puslapį, kurį galima būtų drąsiai pavadinti video apžvalgų enciklopedija. Čia jų įdėta daugiau kaip 500. Čia galima rasti ir lengvų žaidimų vaikams ir sunkių strateginių vyresniems. Net karinių radau! Kiekvienas ras kas ji domina. Tik turėčiau perspėti, kad apie pusę žaidimų (jei ne daugiau) Lietuvoje nenusipirksite, bet galima rasti ir Lietuvoje žinomų žaidimų apžvalgas. Gaila, kad viskas anglų kalboje, bet geriau taip nei nieko. Gero žiūrėjimo.

2009-04-16T04:17:00.000-07:00

LIETUVOS MONOPOLIO ČEMPIONATAS 2009

Šiuo metu Lietuvoje vyksta Lietuvos Monopolio čempionatas, kurio nugalėtojas važiuos į pasaulio Monopolio čempionatą Las Vegase.Šiame čempionate bus galima laimėti daugiau nei 20 000$! Manau tai pats maloniausias pinigų uždirbimo būdas.

Jau praėjo atrankiniai turai Šiauliuose ir Klaipėdoje. Balandžio 19 dieną bus Kaune, Balandžio 25-ą Vilniuje. Susidomėjimas čempionatu yra nemažas. Šiauliuose dalyvavo 24 žaidėjai, Klaipėdoje 39. Planuojama, kad Kaune dalyvaus 80 žaidėjų (jau dabar bilietus nusipirko 50 žmonių), Vilniuje tikriausiai dar daugiau.

Turiu prisipažinti, kad nesu didelis Monopolio gerbėjas (pastaruoju metu nebent su dukra pažaidžiu Monopolį su kauliukais), bet čempionatai man pačiam patinka. Visgi vienoje vietoje susitinka didelis būrys stalo žaidimų mėgėjų. Visada smagu pabūti tokiame šurmulyje. O, be to, ir naudinga, nes galima susipažinti su bendraminčiais. Aš pats per paskutinį Naujakurių čempionatą susipažinau su aistringu stalo žaidimų mėgėju Gediminu ir Kauno. Pasikalbėjome ir paaiškėjo, kad „drėbti iš to paties molio“. Nors skiria mus 100 kilometrų, bet karts nuo karto susitinkame. Paradoksalu, bet Naujakurių nė karto nežaidėme, nes mums labiau patinka kariniai žaidimai. Todėl siūlau kiekvienam sudalyvauti ir jei nelaimėsite, tai bent pabūsite bendraminčių tarpe ir galbūt susirasite partnerių rimtesniems žaidimams.

P.S. Tokio pobūdžio renginių Lietuvoje mažoka. Be jau minėto Lietuvos Naujakurių čempionato dar vyksta Picomino ir praeitais metais vyko Risk čempionatas .

2009-04-10T01:41:00.000-07:00

CARCASSONNE „NAMŲ TAISYKLĖS“

Dažnai tenka išgirsti nuomonę, kad Carcassonne žaidimas yra labai lengvas ir greitai atsibosta. Su šia nuomone aš pats nesutinku, kaip ir daugelis šio žaidimo fanų visame pasaulyje. Šiame straipsnelyje noriu pateikti žaidimų fanų sukurtus taisyklių patobulinimus. Su šiomis taisyklėmis žaidimas tampa sudėtingesnis ir yra daugiau taktinių galimybių.
Šios taisyklės, buvo išspausdintos vokiškame internetiniame puslapyje (http://www.hall9000.de/). Jų autoriai - šio žaidimo fanai iš viso pasaulio.
Čia pateikiu lietuvišką vertimą. Labiausiai patikusias taisykles galite panaudoti patys ir įsitikinti kiek galimybių atskleidžia Carcassonne.
1. Žaidimo pradžioje kiekvienas žaidėjas gauna vienuolyno kortelę, kurią jis laiko atverstą šalia savęs. Savo ėjimo metu, jei žaidėjas netraukia kortelės iš bendros krūvos, jis gali padėti šią vienuolyno kortelę ant žaidimo lauko.
2. Žaidimo pradžioje kiekvienas žaidėjas gauna po tris korteles. Savo ėjimo metu žaidėjas deda vieną iš šių kortelių ant stalo ir po to ima vieną kortelę iš bendros krūvos. Kiekvienas žaidėjas visuomet rankoje turi po tris korteles.
3. Žaidimo pradžioje yra atverčiamos trys kortelės. Savo ėjimo metu žaidėjas gali traukti kortelę iš užverstų kortelių krūvos, arba pasirinkti vieną iš atverstų kortelių. Jei žaidėjas pasirinko atverstą kortelę, tai po jo ėjimo yra atverčiama dar viena kortelė. Tokiu būdu šalia žaidimo lauko visuomet yra atverstos trys kortelės.
4. Žaidėjas negali pastatyti figūrėlės ant ką tik padėtos kortelės. Jis gali statyti figūrėles tik ant anksčiau padėtų kortelių. Žinoma, jei nedraudžia kitos taisyklės.
5. Žaidimo pabaigoje nepabaigti miestai, keliai ir vienuolynai neduoda taškų.
6. Žaidimo pradžioje kortelės yra išdalinamos visiems žaidėjams. Žaidėjai gali bet kuriuo metu žiūrėti jiems išdalintas korteles. Vienuolynus galima taip pat išdalinti po lygiai.
7. Vietoj to, kad padėtumėte figūrėlę ant kortelės, jūs galite pasirinkti vieną iš šių veiksmų: a) perkelti savo figūrėlę ant šalia esančios kortelės; b) perkelti valstietį į šalia esančią nepabaigtą statyti pilį; c) perkelti du riterius į užimtą kito žaidėjo vienuolyną, (tuomet kitas žaidėjas turi pasiimti iš vienuolyno visus savo vienuolius); d) perkelti riterį ant kelio, jei kelias yra toje pačioje kortelėje.
8. Šis variantas beveik toks pat kaip ir septintasis. Skiriasi tik tuo, kad jūs galite padėti ne vieną, o dvi figūrėles laikydamiesi taisyklių, kurios nurodytos septintajame punkte.
9. Vietoj to, kad korteles dėliotumėte įprastuoju būdu, jūs galite apversti ir padėti kortelę apverstą. Apversta kortelė reiškia kalnus ir figūrėlė vadinama kalnakasiu. Kalnų kortelė gali ribotis tik su laukų kortele, į ją negali vesti kelias. Figūrėlė išlieka žaidimo lauke iki žaidimo pabaigos. Žaidimo pabaigoje, jei dviejų kortelių ribose yra miestas su herbu, tai kalnakasys yra laikomas riteriu ir gauna už tai taškus. Taip pat jis yra laikomas valstiečiu, kuris aprūpina šį miestą.
10. Padėjęs kortelę, žaidėjas gali išleisti bet kokį kiekį taškų (paeiti savo figūrėle atgal skaičiavimo lentoje). Už kiekvieną išleistą tašką jis gali nuo žaidimo lauko nuimti vieną neužimtą kvadratą ir padėti jį į kitą vietą (bet turi padėti taip, kad bent dvi šio kvadrato kraštinės liktų laisvos). Žaidimo laukas tokiu būdu negali būti padalintas, jis ir toliau turi likti vientisas. Pabaigęs dėlioti korteles, žaidėjas gali padėti savo figūrėlę ant paskutinės padėtos kortelės.
11. Išrinkite žaidėją, kuris eis pirmas. Jis ištraukia tiek kortelių kiek žaidėjų žaidžia. Ir duoda sau ir kiekvienam priešininkui po kortelę. Po to, pradedant nuo pradedančio žaidėjo, kiekvienas žaidėjas padeda savo korteles ir atlieka veiksmus. Po to traukia korteles sekantis žaidėjas, sėdintis iš kairės žaidėjui, kuris pradėjo prieš tai. Jis taip pat traukia korteles ir viskas kartojasi.
12. Kiekis žaidime naudojamų figūrėlių priklauso nuo žaidėjų skaičiaus; jei žaidžia tik du žaidėjai - tai jie gauna po 7 figūrėles, jei trys - po 6 figūrėles, jei keturi - po 5 figūrėles.
13. Savo ėjimo metu žaidėjas traukia dvi korteles. Ir jas abi padeda. Žaidimo pabaigoje, už nepabaigtus statyti vienuolynus taškus gauna priešininkas iš kairės.
14. Kad kiekvienas žaidėjas žaidimo metu padarytų vienodą skaičių ėjimų, reikia nuimti dalį kortelių. Jei žaidžia du žaidėjai tai reikia nuimti vieną kortelę, jei trys – dvi korteles, jei keturi - tris korteles, jei penki - viena kortelę.

2009-03-27T11:46:00.000-07:00

NAUJAUSI 2009 METŲ STALO ŽAIDIMAI

Austrų organizacija Spielen in Österreich paskelbė šiais metais daugiausiai žadančių žaidimų sąrašą. Jie buvo pristatyti parodoje Nuremberg Toy Fair 2009. Žaidimai suskirstyti į kategorijas ir apie kiekvieną iš šių žaidimų galima išgirsti trumpą informaciją anglų kalba bei pamatyti nuotraukas. Plačiau su sąrašu galite susipažinti čia. Idomu kiek žaidimų iš šio sąrašo pasieks Lietuvą?

Taip pat nuotraukų iš Niurnbergo galite rasti šiame tinklalapyje.

Naujų žaidimų apžvalgų galite rasti Gamepack tinklalapyje.

2009-03-18T01:45:00.000-07:00

GERIAUSIAS METŲ ŽAIDIMAS VOKIETIJOJE „SPIEL DES JAHRES“

„ Metų žaidimo“ konkursas buvo įkurtas 1978 metais. Šio konkurso steigėjai yra garsiausi Vokietijos stalo žaidimų ekspertai. Visos teisės skirti šį prizą priklauso visuomeninei organizacijai „ Spiel des Jahres e. V.“.
Pagrindinis prizas yra teikiamas vienam žaidimui. Organizatoriai neskirsto žaidimų į atskiras kategorijas, nes pats prizas orientuotas į mažą patirtį turinčius žaidėjus. Tiesiog nenori, kad žmogus, žengiantis pirmus žingsnius, pasiklystų tarp įvairių sąrašų ir nominacijų ( pvz. geriausias kortinis žaidimas, geriausias strateginis žaidimas, geriausias žaidimas dviem ir t. t.).
Be šio prizo taip pat nuo 2001 metų yra teikiamas prizas už geriausią žaidimą vaikams. Tai daroma tam, kad populiarėtų ir stalo žaidimai vaikams. Taip pat yra publikuojamas sąrašas žaidimų-pretendentų.
Pagrindinis šio konkurso tikslas - populiarinti žaidimus, kurie turi kultūrinę vertę, antra padėti pirkėjams susiorientuoti tarp daugybės stalo žaidimų. Šį prizą visada gauna šeimos tipo žaidimai. Šio tipo žaidimai yra orientuoti į šeimas, kurios tiesiog nori gerai praleisti laiką kartu.
Žaidimus išrenka žiuri komisija, į kurią pakliūti yra sunku. Jais tampa išskirtinai tik žurnalistai profesionalai, dirbantys stalo žaidimų srityje. Į žiuri nėra įtraukiami žmonės vienaip ar kitaip susiję su žaidimų leidyba ar pardavimu. Žiuri nariai už šį darbą negauna pinigų, jiems apmoka tik kelionės ir apgyvendinimo išlaidas, kai jie keliauja į parodas ar susitikimus.
Pačius žaidimus konkursui renka iš naujienų, kurios pasirodė prekyboje tais ar praėjusiais metais .
Norint gauti šį prizą konkrečių reikalavimų nėra, bet bendras tendencijas galima įžvelgti:

žaidimas dažniausiai yra skirtas 2-5 žaidėjams;
originalumas, ieškomi nauji sprendimai tiek žaidybinės lentos, tiek pačios mechanikos;
lengvai perprantamos taisyklės, dažniausiai jas galima paaiškinti per 10-15 minučių;
didelę įtaką turi pati žaidimo kokybė, pradedant dėžute ir baigiant įvairiomis žaidimo detalėmis;
šiuose žaidimuose labai retai būna naudojamas D6 kauliukas;
žaidimo trukmė būna apie valandą, labai retai kada užsitęsia iki pusantros valandos;
žaidimai įdomūs tiek vaikams, tiek suaugusiems;
šie žaidimai dažniausiai vietoj užrašų ant kortų ar lentos naudoja simbolius, kad būtų suprantama ir kitakalbiams;
retai kada šiuose žaidimuose yra naudojamos plastmasinės detalės, dažniausiai viskas iš kartono ir medžio.

Atskiri elementai yra svarbūs, bet lemiamą reikšmę turi tai, kaip visa tai realizuota visumoje, kaip jie dera tarpusavy.
Įdomiausia yra tai, kad organizacija, kuri organizuoja visą šio konkurso darbą, negauna jokių pinigų iš rėmėjų ar firmų. Pajamas gauna, tik iš dalyvių įnašų ir pinigų, kuriuos gauna už teises naudotis prizo logotipu. Šis prizo logotipas gerai žinomas Vokietijos žaidimų mėgėjams ( ir ne tik Vokietijos), todėl leidėjai sutinka mokėti pinigus už teisę šį logotipą naudoti ant žaidimo dėžučių. Žaidimas, laimėjęs prizą, tikrąją to žodžio prasme iššluojamas iš parduotuvių lentynų ir leidėjai turi kuo greičiau pagaminti naują partiją. Pasaulyje šis prizas labiausiai vertinamas stalo žaidimų mėgėjų.
Lietuvoje geriausiai žinomi šie „Metų prizą“laimėję žaidimai:
1980- Rummikub;1983- Scotland Yard;1994- Manhattan;1995- Katano salos Naujakuriai;1999- Tikal; 2001- Carcassonne; 2002- Villa Paletti; 2003- Alhambra; 2004- Ticket to Ride; 2005- Niagara; 2006- Thurn und Taxis; 2007- Zooloreto; 2008- Keltis.
Labai arti pergalės buvo šie žaidimai: Arkadia (2007), Blue Moon City (2006), Caylus (2006), Genial (2004), Sankt Petrsburg (2004), Puerto Rico (2002).

2009-03-17T05:53:00.000-07:00

V-asis GRUPĖS SUSITIKIMAS

Susitikome pažaisti Kovo 11 dieną. Gerai, kad tiek tų švenčių daug turime, tai yra kada susitikti. Šįsyk labai norėjosi išsiaiškinti, kuris gi žaidimas yra geresnis: Puerto Rico ar Caylus.
Bet viskas nuosekliai, žaidėme ne tik tuos du žaidimus:
BATTLE LORE- kuo toliau, tuo labiau man patinka šis žaidimas. Šįsyk žaidėme penktąjį scenarijų, kuris jau yra su magijomis. Pats žaidimas tikrai pasidaro dar įdomesnis. Kol kas šis žaidimas man yra geriausias iš aidimų, skirtų dviems žaidėjams. Galbūt žiūrint iš šalies, atrodo keistai, kai suaugę žmonės žaidžia su kareivėliais, o pergalė visiškai priklauso nuo to, kaip iškris kauliukai ir kokias kortas ištrauksi. Taip tik atrodo.... Net ir gavus geras kortas reikia sugebėti jas panaudoti tinkamiausiu metu, kada jos padarys daugiausiai žalos priešininkui. Tik lygioje kovoje lemiamu veiksniu gali tapti sėkmė. Kaip karinis žaidimas, jis pakankamai įdomus. Čia reikia numatyti priešininko veiksmus, laiku persigrupuoti ir netikėtai, panaudojus vieną iš ypatingų kortelių- smogti priešininkui. Bet, tenka pripažinti, kad šis karinis žaidimas jis yra skirtas daugiau pradedantiesiems.
PUERTO RICO- kadangi keli žaidėjai šį žaidimą žaidė pirmą kartą, tai pirmoji partija buvo daugiau mokomoji. Šį žaidimą žaidžiau jau gal kokį dešimtą kartą, tad leidau sau paeksperimentuoti. Labai įdomi man atrodė strategija, kur pagrindas būtų, pakrauti laivus ir turėti prieplauką. Tai leidžia krauti prekes, net ir tada kai jau jos nebetelpa į laivus. Kadangi žaidėme penkiese, tai pastebėjau, kad kai kurie taktiniai sprendimai jau nebe tokie efektyvūs kaip tarkim žaidžiant trise. Manau vis dėlto pats žaidimas pritaikytas keturiems- penkiems, bet iš bėdos galima žaisti ir trise. Kai jau žaidėme antrąją partiją, pabandžiau savo naują strategiją pritaikyti realybėje - iš pradžių viskas ėjosi gerai. Taškais pirmavau, bet po kurio laiko pradėjo trukti pinigų. Net tris statytojo fazes praleidau ir nieko nepasistačiau, nors ir turėjau dvi akmens skaldyklas. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad kai tau sekasi su taškais ir produkcija, gali taip prastai eitis su pinigais. Žaidžiant trise taip nebūdavo. Todėl desperatiškai pradėjau stengtis prasimanyti pinigų. Kad atsirastų pinigų, teko rinktis ne tas korteles, kurios man naudingos, bet tas ant kurių buvo pinigų. Visada buvau pripratęs turėti manufaktūrą ir kavos fabrikėlį, prasisukdavau su pirkliu ir pinigų visada turėdavau į valias. Nemaniau, kad taip sunku pinigų prasimanyti žaidimui įpusėjus, kai jau nebėra pigesnių kortelių. Todėl teko pasistengti, kad kuo greičiau baigtųsi žaidimas, kad nebūčiau sutriuškintas ir išlikčiau per viduriuką. Pamažu baigiu išbandyti įvairias strategijas, artėja laikas kai jau reiks pradėti žaisti su papildymu.
CAYLUS- sužaidėme dvi partijas, kurios buvo viena į kita visiškai nepanašios. Pirmoji gavosi gana keista, nes pradėjau žalių namų statybas, o kiti statė pilies požemius ir ilgą laiką nestatėme geltonų pastatų. Tai prasidėjo badas su resursais, o pinigų kiekvienas turėjo didelį perteklių. Iki žaidimo pabaigos taip ir nepriėjome prie mėlynų pastatų statybos ir pati partija buvo visai neįdomi. Pastatų pastatėme labai mažai. Todėl su valdytoju nebuvo ką kenkti. Nemaniau, kad neapgalvoti sprendimai gali taip smarkiai išdarkyti patį žaidimą. Bet, pasirodo, jis nuo to neapsaugotas. Antrą partiją žaidėme trise ir jos metu nusprendžiau, kad, įvertinus praeitos partijos klaidas, reikėtų rinką užtvindyti resursais. Kortelė, kuri duoda tris resursus, man pasirodė labai patraukli, juk ir aš pats gaunu ir resursą, ir tašką. Bet žaidžiant trise, ji pasirodo yra per gera priešininkams, o ir su valdytoju kenkt nebegali, nes ir pats nori gauti viena resursą. Taigi šįsyk rinkoje buvo labai daug resursų, todėl pilis augo kaip ant mielių, per vieną ratą sugebėdavome panaikinti net 20 taškų atsilikimą. Jei būtume sužaidę iki galo, ko gero kiekvienas būtumėme pasiekę 100 taškų riba. Pasirodo žaidėjai savo veiksmais labai smarkiai gali pakeisti patį žaidimą ir ne į gerąją pusę. Po to, kai jis taip pasikeičia, visos strategijos „eina šuniui ant uodegos“, jis tampa nebeprognozuojamas.
PANDEMIC- kai visą dieną žaidi tokius žaidimus, būni įsiaudrinęs. Todėl norint ramiai užmigti reikia pabaigai sužaisti kažką ramaus. Todėl pabaigai nusprendėme išgelbėti pasaulį. Žaidėme tik dviese. Kadangi turėjome „mediko“ ir „mokslininko“ personažus, pakankamai neskausmingai išgelbėjome pasaulį. Manau, kad šie personažai stipriausi. Net neįsivaizduoju kaip pavyktų išgelbėti pasaulį su „statytoju“ ir „dispečeriu“. Šis žaidimas man taip pat patinka, trukmė apie valandą , dinamiškas, o, svarbiausia, „gerietiškas“.
IŠVADOS: visgi Puerto Rico geresnis. Abi Caylus partijos parodė, kad žaidėjai savo sprendimais gali smarkiai paveikti patį žaidimą, ko pasėkoje jis pasidarys tiesiog neatpažįstamas. Dar negalėčiau teigti, kad tai pliusas. Šiuo metu manau, kad tai minusas. Puerto Rico žaidime žaidėjai negali taip smarkiai pakeisti žaidimo, nors tai ir daro šį žaidimą panašų į pasjansą. Jis labiau prognozuojamas, kitų žaidėjų veiksmai neturi didelės įtakos tau. O svarbiausia - jie negali smarkiai paveikti paties žaidimo.

2009-03-16T10:55:00.000-07:00

KOKIE ŽAIDIMAI BUS XXI AMŽIUJE?

Nežinau kokiai kategorijai reikėtų priskirti šį Juliano Oliverio žaidimą „levelHead“, bet nenustebsiu jei artimoje ateityje stalo žaidimų labirintai bus panašūs į šiuos. Jau dabar yra daug stalo žaidimų, kurie yra populiarių kompiuterinių žaidimų versijos. Pastaruoju metu pastebima ir atvirkštinė tendencija - pasisekę stalo žaidimai yra perkeliami į kompiuterines žaidimų versijas. Galbūt ateityje bus pasirinktas kažkoks tarpinis variantas? Visai įmanoma, kad jis bus panašus į šį.

„LevelHead“ žaidime kiekvienas kubas yra atskiras galvosūkis. Žaidėjas jį valdo, paversdamas į skirtingas puses. Tokiu būdu galima pereiti į kitą kubą, tuomet šis žaidimas tampa sudėtingesnis. Žaidžiant labai svarbi erdvinė atmintis, ypač kai reikia prisiminti, kurios durys į kurį kambarį veda. Plačiau apie tai galite pasiskaityti kūrėjų puslapyje www.julianoliver.com.

2009-03-13T03:18:00.000-07:00

IV GRUPĖS SUSITIKIMAS

Šiame susitikime nebuvo kelių senbuvių, bet, kaip sakoma, gera vieta tuščia nebūna.... Prie mūsų prisijungė keletas naujų aistruolių. Pavyko gan neblogai pasižaisti. Paskutinį žaidimą jau žaidėme dviese iki pusės keturių ryto. O dabar plačiau apie žaidimus:
NIAGARA- šį žaidimą pasirinkome apšilimui, kol visi susirinks. Jis 2005 metais laimėjo Vokietijos metų žaidimo apdovanojimą. Kai aiškinausi taisykles, supratau, kodėl leidėjai padarė taisyklių aiškinimą ir DVD formatu. Patį žaidimą, kuriame yra nemažai judėjimo, lengviau paaiškinti, nei tai aprašyti. Kadangi neturėjau DVD, tai kankinausi skaitydamas visus šešis puslapius.
Pats žaidimas labai smagus, yra jame ir judėjimo (upė pastoviai teka, grasindama numesti žaidėjų valteles, nuo krioklio) ir vienas kitam žaidėjai gali pakenkti (vogdami deimantus). Ko daugiau reikia, kad galėtum gerai praleisti laiką J? Bet kai žaidžiu tokius žaidimus, visada iškyla vienas ir tas pats klausimas: tai strateginis žaidimas ar žaidimas šeimai. Mėgstu strateginius žaidimus, juolab, kad ir trukmė gera – nuo pusvalandžio iki valandos.
CUBA- žaidžiau šį žaidimą jau antrą kartą. Pirmą kartą likau neperpratęs šio žaidimo iki galo, šį sykį..... taip pat. Kai žiūriu į visas galimybes, kurios yra šiame žaidime, susidarau įspūdį kad jis turėtų būti gan sudėtingas. Bet žaidi ir matai, kad tų galimybių ne tiek jau ir daug. Matydamas daugybę kortelių, resursų, pastatų kortelių, tikiesi kažko daugiau. Kiek žaidžiau, visuomet silpnokai išnaudojame turgų, o ir pastatų statyba neduoda tiek daug naudos, kaip kad tikėjausi. Pats žaidimas man patiko tuo, kad taisyklės yra pakankamai paprastos. Jis priklauso strateginių- ekonominių žaidimų grupei. Ir tai puikus žaidimas pradedantiems žaisti kažką sudėtingesnio. Kol kas man trūksta žaidime subalansuotumo - per daug jau naudinga mero korta, kurią naudojant pakraunama produkcija į laivus. Ji smarkiai naudingesnė už kitas. Bet galbūt dar neradau visų šio žaidimo galimybių.
CAYLUS- šį žaidimą žaidžiau taip pat antrą kartą. Žaidimas labai patiko. Ir ne tik man, bet ir kitiems žaidėjams. Išvaizda šio žaidimo nėra įspūdinga, bet žaidimas tikrai geras. Žaidi labai įsitempęs, nes kiekvienas atsipalaidavimas, kiekviena klaida gali brangiai kainuoti. Galimybių nemažai ir iš tos gausos turi išsirinkti geriausią kombinaciją. Viso žaidimo metu yra įtampa: tik ir galvoji kaip čia geriau sužaidus. Nėra vienos kažkurios geresnės strategijos, todėl tenka ieškoti tuo metu geriausių variantų. Negali žaisti jau užtikrintai žinodamas ką rinksies, nes daug kas priklauso nuo varžovų ėjimų, todėl sunku numatyti kelis ėjimus į priekį. Kai perskaičiau taisykles, maniau, kad tai bus dar vienas bandymas „iškepti“ žaidimą, panašų į Puerto Rico. Skaičiau atsiliepimus apie jį, bet, prisipažinsiu, žiūrėjau šiek tiek skeptiškai - per daug jau buvo liaupsinamas. Kai sužaisiu ji dar kelis kartus būtinai parašysiu apžvalgą. Tikrai geras žaidimas.
SANKT PETERSBURG- žaisti šio žaidimo planuose nebuvo, bet netikėtai gavau papildymą, todėl labai norėjosi išbandyti. Šis žaidimas - vienas mano mėgstamiausių (galbūt todėl, kad dažniausiai laimiu).Šis papildymas susideda iš dviejų papildymų „Nauja visuomenė“ ir „Banketas“. Pirmasis papildymas leidžia žaisti jau ir penktam žaidėjui, padaugėja įvairių kortelių. Kažko super naujo neįneša, bet pats žaidimas pailgėja. Antrasis papildymas susideda iš įvairių „akcijinių“ kortelių, kurios šiek tiek pagyvina žaidimą. Juokingiausia tai papildymo dėžutė. Šiaip jau ji galėjo būti kokius penkis kartus mažesnė. Tiesiog keistai atrodo- atsidarai dėžutę ir matai – dugne guli apie 40 kortų ir trys figūrėlės.
CATAN CARD GAME- kai jau visi išsiskirstė ir likome dviese, pasirinkome žaisti kortinį Kataną, prie kurio kažkaip netikėtai prasėdėjome iki pusės keturių nakties. Kiek teko žaisti, visada partija trunka apie dvi valandas. Man jis žymiai įdomesnis už pagrindini žaidimą „Katano salos naujakuriai“. Kortiniame Katane yra nemažos galimybės pakenkti kitam žaidėjui, o ir pirmaudamas negali būti užtikrintas, nes kitas žaidėjas gali panaudoti keletą kortų, nugriauti tavo pastatą, išvyti riterį ir iš 4 taškų persvaros gali likti tik vienas arba išvis nelikti. Lyginant su pagrindiniu Katano žaidimu, tai aš matau daugiau daugiau skirtumų nei panašumų. Kortiniame Katane kiekvienas vysto savo salą, o varžovui galima pakenkti arba su personažų kortomis arba turint malūną. Taip pat įvykių kortos gali smarkiai nuskriausti - turi statyti bažnyčią, vandentiekį, kad jaustumeisi saugus nuo šių nelaimių. Smagus žaidimas ir, kas svarbiausia, nereikia didelės kompanijos.

2009-03-06T08:53:00.000-08:00

AR TEKO ŽAISTI ŽAIDIMUS KURIE TRUNKA 1000 VALANDŲ?

Kai manęs klausia apie sunkesnius stalo žaidimus, tokius kaip World Warcraft, StarCraft ar Twilight Imperium, visada sakau, kad jie yra per ilgi. Trunka kartais net iki 12 valandų. Ir jei žaidimo pradžioje pridarei klaidų, pasidaro ne taip ir įdomu toliau žaisti. Bet ar 12 valandų tai riba? Pasirodo toli gražu ne. Boardgamegeek.com yra skelbiamas sąrašas, kuriame surinkti iš tiesų ilgi žaidimai. Pasirodo žaidimų, kurie trunka 100 valandų yra pakankamai nemažai, o kai kurie iš jų trunka ir 1000 valandų. Žmonės tą pačią partiją žaidžia mėnesiais. Didžioji šių žaidimų dalis yra kariniai, kurie imituoja įvairius mūšius maksimaliai detaliai ir realistiškai. Jei jaučiatės pasiruošę tokiems žaidimams, susipažinkite su sąrašu ir išsirinkite kurį nors. Kuo daugiau domiuosi stalo žaidimais, tuo labiau suprantu, kad stalo žaidimų pasaulyje nėra ribų, ribos yra tik mūsų galvose.

2009-03-06T01:59:00.000-08:00

AZARTIŠKUS STALO ŽAIDIMŲ MĖGĖJUS KVIEČIAME PRISIJUNGTI

Nuo kovo mėnesio Stalo žaidimų klubas „Rikis“ nebesirenka Antakalnio vaikų ir jaunimo klube. Dienos vis ilgėja, artėja kelionių metas, norisi vis daugiau pabūti su šeima. Tai, ko gero, pagrindinės priežastis, kodėl teko palikti Antakalnio žaliąjį namuką. Dėkojame svetingiems šeimininkams ir judame toliau....
Nuo sausio mėnesio pradėjau organizuoti žaidimų grupę. Mintis buvo paprasta – pasikviesti tikrus žaidimų aistruolius ir organizuoti „stalo žaidimų Kūčias“. Sąvoką „Kūčios“ parinkau neatsitiktinai, nes tai šventė, per kurią tikriausiai yra neįmanoma nepersivalgyti. Šių susitikimų tikslas panašus - žaisti tol, kol „persivalgai“.
Susirenkame 12 valandą dienos, o po to kaip Dievas duoda... Anksčiausiai esame pabaigę 21 valandą, o vėliausiai 4 valandą nakties. Tai nėra uždara grupė, į ją galima patekti, tik reikia noro ir užsidegimo. Stengiamės žaisti vidutinio sunkumo žaidimus, kur beveik nėra sėkmės faktoriaus. Svarbiausia taisyklė - gerbti kitus žaidėjus. Visi, kurie renkasi, turi vieną tikslą - pažaisti rimtai. Jei kažkurį žaidimą žaidžiame pirmą kartą, tai tiesiog mokomės, jokių reikalavimų nėra. Paprastai tokius sužaidžiame net kelis. Jei žaidžiame nebe pirmą kartą - tai dažniausiai žaidžia tik tie, kurie šį žaidimą jau gerai moka. Mūsų tikslas - pamatyti žaidimą visame jo grožyje. Tik žaisdamas su stipriu varžovu ieškai naujų kelių į pergalę, randi įvairias naujas strategijas ir galimybes.Va tuomet ir pagauna azartas, kai pamiršti, kad reikia valgyti, gerti, miegoti. Laikas praranda prasmę. Mes nežiūrime į laikrodį. Tai, kad jau vėlu, sužinome tuomet, kai pradeda skambinėti mūsų antrosios pusės. Tada mes pradedame išsisukinėti, žadėti aukso kalnus, o antrosios pusės, žinodamos mūsų silpnybes, tiesiog tuo naudojasi ir išsideri kažką sau naudingo.
Štai tokie mes ligoniai. Kartais patys juokaujame, kad tie susitikimai tai „savipagalbos grupės“, kur mes būname patys savimi ir, kas svarbiausia, tarp SAVŲ - tokių pat ligonių. Mes esame labai azartiški, todėl norisi bent kelis kartus per mėnesį pažaisti NORMALIAI. Kaip minėjau, mes nesame uždari, bet priimame tik ligonius. Kuriems žaidimas ne pramoga, o savirealizacijos galimybė. Aš asmeniškai, po tokių susitikimų visada atsigaunu, pasaulį matau gražesnėmis spalvomis. Jaučiu jėgų antplūdį, ir, kas svarbiausia, būnu pailsėjęs ir pasiruošęs naujiems gyvenimo iššūkiams.
Pabaigai belieka pridurti: „iki susitikimo ligoniai“. Pasaulis per mažas, kad ligoniai nerastų vienas kito. Iki.
Norintys prisijungti prie mūsų, tiesiog skambinkite: 860606781, arba rašykite: info@rikis.lt

2009-02-23T07:14:00.000-08:00

STALO ŽAIDIMŲ MEGĖJAS

Turiu nemažai stalo žaidimų, šiuo metu jau esu jų prikaupęs virš 150. Bet kai pamačiau šį filmuką, supratau, jog mano kolekcija, tai tik gera pradžia kuriant ŽAIDIMŲ KAMBARĮ. Vienintelio ko pasigedau nufilmuotame žaidimų kambaryje - tai didelio stalo. Neįsivaizduoju kiek čia žaidimų, bet mano kolekcija atrodo labai kukli palyginus su šia. Žaidimų, manau, čia kokie keturi šimtai, o gal ir daugiau. Gal kas norėtų suskaičiuoti?

2009-02-23T06:00:00.000-08:00

VOKIETIJOS STALO ŽAIDIMŲ GAMINTOJAS-

LUDO FACT

Šiais laikais visi linkę galvoti, kad viskas gaminama Kinijoje. Todėl stalo žaidimų kainos jiems atrodo per didelės. Norėčiau pristatyti jums vieną Vokietijos įmonę, kuri yra visai ne Kinijoje ir gamina kokybiškus stalo žaidimus. Kai kurie iš šioje įmonėje gaminamų žaidimų atkeliauja ir į Lietuvą.
Ludo Fact yra įsikūrusi Jettingen-Scheppach miestelyje (25 kilometrai nuo Augsburg). Savininkas ir kompanijos prezidentas Horst Walz įkūrė Ludo Fact 1995 metais. Pavadinimui žodžius panaudojo iš lotynų kalbos: „ludare“ (žaidimas) ir „facere“ (padaryti). Ponas Walz norėjo, kad pavadinime atsispindėtų firmos veikla - žaidimų dėžučių ir žaidimo komponentų gamyba.
Šiandien Ludo Fact pagamina 2500 žaidimo dėžučių per valandą, taigi apie 40-50 tūkstančių žaidimų per dieną. Per metus - 10 milijonų stalo žaidimų. Aktyviausias sezonas yra nuo rugpjūčio iki vasario mėnesio. Kompanijoje dirba apie 170 darbuotojų. Jų klientai - 100 leidėjų iš 20 šalių, ir šis skaičius vis auga. Ji gamina stalo žaidimus tokioms firmoms kaip: Rio Grande Games, Kosmos, Abacusspiele, HUCH ir Amigo Spiele.

Ludo Fact gamina žaidimams dėžutes, žaidimo laukus, lapus su išspaudžiamais elementais, taip pat užsako medines figūrėles iš kitų gamintojų. Jie pilnai sukomplektuoja žaidimus ir leidėjas gauna pilnai paruoštą stalo žaidimą. Kai tik žaidimas supakuojamas, jis yra perduodamas Ludo Packt (transporto kompanija įkurta 2000 metais), kuri kiekvieną dieną išveža 15 tūkstančių blokų su žaidimais dvidešimčia sunkvežimių. Ludo Pact suteikia galimybę klientams per internetą valdyti savo užsakymus, kontroliuoti išvežimus, matyti produkcijos likučius, taip pat klientas gali paskirstyti prekes tiesiai į parduotuves. Dirbant leidėjams su šia kompanija lieka tik kurti žaidimus ir tartis su žaidimų platintojais, o gamyba ir transportavimu klientams pasirūpina Ludo Fact. Kai visus darbus atlieka viena įmonė, sutaupoma daug laiko ir lėšų. Taip pat lengviau užtikrinti kokybę.
ĮDOMUS FAKTAS: kai kuris nors žaidimas laimi SPIEL DES JAHRES (Vokietijos metų žaidimo) apdovanojimą, leidėjai turi būti pasiruošę per trumpą laiką, pagaminti kelis šimtus tūkstančių žaidimų. Ir tik Ludo Fact atitinka šiuos leidėjų lūkesčius ir reikalavimus.

2009-02-20T08:44:00.000-08:00

RIKIS REKOMENDUOJA: SANKT PETERSBURG

Sankt Petersburg- tai žaidimas apie tai, kaip XVIII a. Nevos upės pelkėtose pakrantėse atsirado nuostabus miestas, kuris Rusijoje vadinamas „Šiaurės Venecija“. Kiekvienas žaidėjas stengiasi prisidėti prie šio miesto statymo ir klestėjimo: apgyvendindamas jame amatininkus ir darbininkus, aristokratus ir valdytojus, taip pat statydamas nuostabius architektūrinius statinius. Žaidimo pradžioje kiekvienas žaidėjas gauna pradinį startinį kapitalą, kurį žaidimo eigoje turi kuo geriau suinvestuoti, kad žaidimo pabaigoje sukauptų kuo daugiau pergalės taškų.
Sankt Petersburg žaidimas yra ekonominis, taip pat jį galima būtų priskirti prie kortinių žaidimų. Žaidimo laukas daugiau tarnauja kaip pagalbinė priemonė susidėlioti korteles ir skaičiuoti taškus. Viršutinėje lentos dalyje yra pažymėtos vietos kur yra dedamos keturios žaidimo kaladės: darbininkai- amatininkai, pastatų kortelės, aristokratai ir mainų kortelės. Kiekvienas raundas susideda iš keturių turų, kurių metu kortelės išdėliojamos ant lentos ir žaidėjai jas gali pirkti.

Pirmame ture yra išdėliojamos darbininkų kortelės, kurias kiekvienas žaidėjas iš eilės po vieną gali nusipirkti. Jie kainuoja nedaug ir po kiekvieno darbininkų turo kiekvienas žaidėjas gauna už juos pinigus. Darbininkai paprastai atsiperka per du turus ir tampa pastoviu pajamų šaltiniu. Tai yra labai svarbu, nes šiame žaidime pastoviai yra susiduriama su pinigų trūkumu.
Antras turas yra pastatų. Jie kainuoja nemažai ir už juos yra gaunami prestižo taškai. Pinigai yra svarbu, bet nereikėtų pamiršti, kad vis dėlto laimi tas, kuris surenka kuo daugiau taškų. Pirkti juos pačioje pradžioje (ypač brangesnius) -rizikingas žingsnis.
Trečias turas – aristokratų. Jie taip pat neša pinigus. Bet palyginus su darbininkais, jie atsiperka tik per tris- keturis turus. Bet svarbiausia aristokratų vertė paaiškėja žaidimo pabaigoje. Kuo daugiau skirtingų aristokratų turite žaidimo pabaigoje, tuo daugiau taškų gaunate.
Po ketvirtojo turo jūs negaunate nei pinigų, nei pergalės taškų, bet nežiūrint to visi šio turo laukia labiausiai. Nes tai mainų kortelių turas kai yra atverčiamos ypatingos kortelės, kurios jums leidžia gauti nuolaidas statant pastatus, gauti papildomus taškus už aristokratus ar darbininkus. Taip pat, vertingesnės nei paprastai, pastatų, aristokratų ir darbininkų kortelės. Būtent įsigijus šias korteles, pradeda aiškėti kokią strategiją geriausiai jums būtų pasirinkti, ką geriausia būtų pirkti.

Žaidimas baigiasi, kai vienoje iš šių krūvelių baigiasi kortelės. Tuomet yra pabaigiama žaisti iki mainų turo pabaigos ir yra suskaičiuojami taškai už aristokratus. Kas surenka daugiausiai taškų ir yra nugalėtojas.
Šiame žaidime yra keletas gana originalių sprendimų. Vienas iš jų - tai kortelių padėjimas kiekvieno turo pradžioje. Viso yra aštuoni laukeliai, žaidimo pradžioje jie visi yra užpildomi darbininkų kortelėmis. Jei darbininkų turo metu buvo nupirktos penkios kortelės, tai tada tik šios penkios tuščios vietos ir yra užpildomos pastatų kortelėmis. Tas pats kartojasi ir kitų turų metu. Jei laisvų vietų nėra, tai nepadedama nei viena kortelė. Po mainų turo visos kortelės, kurios liko lentoje, keliauja vienu laukeliu žemyn. Tokiu būdu kortelės atpinga vienu rubliu, dabar už jas reikės mokėti mažiau. Jei apačioje yra, tarkim, užpildyti trys laukeliai, tai viršuje gali buti užpildyti tik penki. Viso žaidimo metu ant lentos negali būti daugiau nei aštuonios kortos. Jei dar po keturių etapų lieka žemesnėje eilėje kortų, jos išsimeta iš žaidimo, o jų vietoje būna nuleidžiamos neišpirktos kortos iš viršutinės eilės. Tokiu būdu vyksta pastovus kortelių judėjimas.
Dar vienas įdomus sprendimas yra tai, kad galima turėti rankose tris kortas. Žaidėjai jas pasiima kai neturi pinigų už jas susimokėti, bet nenori, kad jas paimtų priešininkai. Kol kortos rankose, jie negauna nei pinigų, nei taškų. Kai pinigų atsiranda jie jas išsiperka. Dar naudingas sprendimas yra, kad perkant tokią pat( identišką) kortą, yra mokama vienu rubliu mažiau, įsigyjant trečią - dar vienu rubliu mažiau ir t.t. Nusipirkus daugiau tokių kortų labai susitaupo.

Žaidimas įdomus žaisti dviem, trims ir keturiems žaidėjams. O tai pasitaiko pakankamai retai. Jis yra taip subalansuotas, kad visada jauti pinigų nepriteklių. Norisi nusipirkti ir pastatų, ir aristokratų, bet reikia pasilikti pinigų darbininkams. Galimybių daug (visai kaip ir kasdieniniame pasaulyje), bet esi priverstas dėliotis prioritetus ir pirkti tik tai - kas būtina. Žaidime „sėkmės faktorius“ yra nedidelis (kai yra ištraukiamos geros kortelės ir esi pirmas), bet tai mažai įtakoja laimėtoją. Taisyklės lengvai perprantamos, žaidimo trukmė - apie valandą. Tai vienas iš įdomesnių ekonominių žaidimų, kuriuos man teko žaisti. Esu sužaidęs jį jau daugiau nei 20 kartų, bet su malonumu prisėdu kiekvieną sykį kai su draugais norisi pažaisti koki trumpą ir įdomų žaidimą. Šiam žaidimui yra jau išleistas papildymas, su kuriuo gali žaisti penki žaidėjai. Su papildymu žaidimas turėtų pasidaryti dar įdomesnis.

2009-02-18T12:09:00.000-08:00

III-ASIS GRUPĖS SUSITIKIMAS:AXIS and ALIES
2009 02 16

Trečiasis grupės susitikimas prasidėjo ir baigėsi bežaidžiant vieną vienintelį žaidimą Axis and Alies Anniversary Edition (2008). Po 9 valandų mokymosi ir žaidimo mes tik įpusėjome partiją. Kadangi pabaiga dar buvo tolokai, nusprendėme, kad pirmai pradžiai užteks. Pirmasis žaidimo įspūdis labai geras ir jo lyginimas su „Risk“ yra visiškai neteisingas.
Pirmas karinis žaidimas, kurį teko žaisti, buvo „Risk“. Po šio žaidimo nusprendžiau, kad kariniai žaidimai yra kūdikystės stadijoje ir kelis metus karinių žaidimų visai nežaidžiau. Šiais metais, dėka draugo Gedimino (iš Kauno „Hexagon“ klubo), susipažinau su „Tide of Iron“, o šįsyk jis atsivežė „Axis and Alies“. Dabar galiu tvirtinti, kad šie žaidimai su kareiviukais - tikrai ne vaikams. Šis žaidimas skirtas šešiems žaidėjams, kur kovoja dvi grupės viena prieš kitą. Sąjungininkai: JAV, Rusija ir Anglija. Ir priešai : Vokietija, Japonija ir Italija. Žaidimo pradžioje kiekvienas gauna kariuomenę, užgrobtas žemes ir pinigus, už kuriuos gali dar pirkti kariuomenės. Kiekvienas atlieka savo veiksmus iš eilės: Vokietija, Rusija, Japonija, Anglija, Italija ir JAV. Ėjimo pradžioje perkama kariuomenė, tada atakuojama ir vyksta mūšiai. Po to perstumdoma kariuomenė, kuri nedalyvavo kovose ir sudedama nupirkta kariuomenė į savo industrinius kompleksus. Toliau eina kitas žaidėjas. Žaisdamas turi atsižvelgti į daugybę aplinkybių ir padaryti tuo metu teisingiausią sprendimą. Nors karais domėjausi ir anksčiau, šie žaidimai privertė į II pasaulinį karą pažvelgti kitomis akimis. Juk karas vienu metu vyko visame pasaulyje. Kai žaidi, matai kaip sunku palaikyti puolimą ir Europoje, ir Azijoje. Juk resursai tie patys - turi dėliotis prioritetus. Pačiam teko atiduoti ištisas teritorijas tik tam, kad galėčiau apsiginti nuo vokiečių. Žiūrint iš žmogiškųjų pozicijų - tai žiauru, bet priimant sprendimus, turi žiūrėti plačiau, svarbu apginti strategines teritorijas.
Man teko žaisti už rusu. Kadangi karo pradžioje teko tik gintis, tai daug galvoti nereikėjo. Pirkau kuo daugiau kareivių ir šiek tiek tankų. Kitiems daugiau reikėjo galvoti, vien laivų daugiau nei penkios rūšys, lėktuvų dvi, patrankos. Nors Gediminas ir patarinėjo - klaidų vis tiek nepavyko išvengti ir, jei ne anglų įsikišimas, vokiečiai ko gero būtų užkariavę Maskvą. Tik suplanuojame užkariauti Prancūziją, sutraukiame pakankamai jėgų, o vokiečiai jau sutraukė čia kariuomenę ir dar italai atėjo padėti. Vėl tenka keisti planus. Labai dažnai iki sėkmingo vieno ar kito puolimo pritrūkdavo vieno ėjimo. Todėl turi numatyti toli į prieki, kartais net nepavykęs puolimas, kur prarandi nemažai karių, yra pateisinamas, nes patrauki link savęs priešininko lėktuvus ir leidi, tarkim rusams, sustiprinti (per tą ėjimą) savas pozicijas. Labiausiai šiame žaidime patiko tai, kad jei yra užkariaujama tavo šalis, tu laikinai iškrenti, o jei sąjungininkai išvaduoja - tai vėl grįžti į žaidimą. Kadangi tik Gediminas žaidė šį žaidimą ne pirmą syki, tai pats žaidimas vyko lėtai. Bet, manau, sekantį kartą, būtų įmanoma per tiek laiko sužaisti iki pergalingos pabaigos. Dar kas nustebino - tai pakankamai paprastos taisyklės. Kai jas perpranti, klausimų nebekyla.
IŠVADOS: žaidimas tikrai geras. Turint šį žaidimą, kitų kurį laiką tikrai nereikės. Svarbu turėti rimtą kompaniją. Žaidimas nėra lengvas, todėl žaisti su pradedančiaisiais gretai atsibos.

2009-02-11T02:02:00.000-08:00

Žąsis (The Royal Game of Goose)

Šis žaidimas buvo sukurtas XVI a. II-oje pusėje Prancūzijoje. Tuo metu karaliavo abstraktūs žaidimai. „Žąsis“ buvo pirmasis žaidimas, kuris turėjo temą ir iliustracijas, kas būdinga beveik visiems šiuolaikiniams žaidimams. Šis žaidimas buvo azartinis ir buvo žaidžiamas iš pinigų, kuriuos žaidėjai padėdavo žaidimo lentos viduryje. Buvo naudojami du klasikiniai kauliukai. Žaidimo laukas - tai spirale susuktas kelias, kuris turėjo 63 laukelius. Kai kurie iš jų buvo ypatingi:
• „žąsis“- ant šio laukelio atsistojusi figūrėlė eidavo toliau tiek pat laukelių kiek ką tik paėjo;
• „tiltas“- reikia papildomai padėti pinigų į žaidimo lauko vidury ir atsistoti ant 12 laukelio;
• Įvairios kliūtys („karčiama“, „šulinys“, „labirintas“, ir t.t.) žaidėją versdavo arba padėti papildomai pinigų arba praleisti ėjimą.
Šis žaidimas greitai paplito po visą Europą, tik skirtinguose regionuose šiek tiek pasikeisdavo grafika. Kai kur netgi žąsis buvo pakeista beždžione ar figūra, kurį simbolizavo Fortūną.

2009-02-10T03:56:00.000-08:00

STALO ŽAIDIMŲ GRUPĖS II- asis SUSITIKIMAS

Antrasis žaidimų grupės susitikimas vyko 2009 vasario 7 – 8 dienomis. Šį kartą mūsų susirinko jau penki, smagu, kad gretos didėja. Pradėjome, kaip ir praeitą kartą, 12 valandą dienos. Planas buvo išbandyti kelis naujus žaidimus ir prisiminti keletą senų gerų. Kadangi pati grupė dar tik formuojasi, tai žaidžiame lengvesnius. Patirtis rodo, kad viskas ateina savaime. Kažkada ir pats žaisdavau tik lengvus, dabar kas kartą norisi pažaisti vis sudėtingesnį.
Šio susitikimo metu žaidėme šiuos žaidimus:
CUBA- žaidžiau šį žaidimą pirmą kartą, ir įsitikinau, kad jis ne tik labai gražus, bet ir taisyklės pakankamai lengvos. Pats žaidimas labai panašus į Puerto Rico, trukmė taip pat panaši – 2 valandos. Bet taisyklės kur kas aiškesnės naujai žaidžiančiam žmogui. Buvo keletas žaidėjų, kurie tokio tipo žaidimų nėra žaidę, bet pakankamai greitai perprato patį žaidimą. Strateginių galimybių tikrai daug ir pagalvoti yra ką. Šį žaidimą galima žaisti nuo 2 iki 5 žaidėjų, bet galimybės nesikeičia ar yra žaidžiama dviese ar penkiese. Todėl žaidžiant dviese- trise bus per menka konkurencija ir bus nelabai įdomu. Tačiau didesnei kompanijai šis žaidimas tikrai puikus.
PANDEMIC- tai visai kito tipo žaidimas. Čia visi kovoja prieš vieną bendrą priešą - Pandemiją. Vėlgi taisyklės paprastos, žaidimas pakankamai greitas (apie 1 valandą) ir azartiškas. Situacija žaidimo lentoje keičiasi po kiekvieno ėjimo, dar nebaigi gelbėti Azijos, o jau pavojingi infekcijos židiniai atsirado Pietų Amerikoje. Įdomiausia žaisti keturiese, bet žaidžiant dviese galimybių laimėti šiek tiek daugiau. Šį vakarą Pandemija buvo stipresnė - ji sugebėjo mus įveikti tris kartus, bet paskutinėje partijoje mes ją įveikėme kai iki žaidimo pabaigos dar buvo likę penki ėjimai. Žaidimas taip subalansuotas, kad žaidžiant jį iki pergalės dažnai pritrūksta vos vieno ar dviejų ėjimų, todėl toks išankstinis laimėjimas geras rezultatas. Po kurio kiek pasimiršta ir tie trys pralaimėjimai. Tobulėti dar yra kur, kol kas mes žaidėme tik su keturiomis epidemijos kortelėmis, o juk galima su šešiomis!
RACE FOR THE GALAXY- žaidžiau šį žaidimą jau ketvirtą kartą, bet perpratau tik karinę ir statybų strategijas. Nors sunkokai gaudausi taisyklėse (neturiu vertimo, o su anglų kalba nedraugauju), žaisti norisi. Turi jis kažką tokio, kas mane labai traukia. Pakankamai greitas, dinamiškas žaidimas ir žaidimo eigoje nėra aišku kas laimės. Tik paskaičiavus taškus žaidimo pabaigoje viskas paaiškėja. Būtinai artimiausiu metu padarysiu šio žaidimo apžvalgą. Todėl kol kas tiek.
SANKT PETERSBURG- vienas iš žaidimų, kuri žaisti man neatsibosta. Nebesuskaičiuoju kiek kartų jau esu jį žaidęs, bet vis maža ir maža. Jis atspindi mūsų dabartinę ekonominę situaciją: žaidžiant vis trūksta ir trūksta pinigų, todėl labai svarbu gerai sustrateguoti, kad turėtum pastovius pinigų šaltinius. Žaidimas skirtas nuo dviejų iki keturių žaidėjų, bet, kas pakankamai retai pasitaiko, jį įdomu žaisti ir dviem.
IŠVADOS: Smagu kai gali žaisti visą dieną (paskutinę partija baigėme 4 valandą nakties), šiek tiek atsižaidei ir gali laukti naujo susitikimo. Kai žaidi tik keletą valandų dažnai „užsikabini“ o jau reikia keliauti namo. Tai ir grįžti nei sotus nei alkanas, o kai žaidi ilgai tai jau pasisotini kokiai savaitei.

2009-02-10T02:51:00.000-08:00

ŽAIDIMŲ GIDAS

Į STALO ŽAIDIMŲ PASAULĮ kiekvienas ateina savu keliu. Vienas draugų kompanijoje pažaidžia stalo žaidimą ir jam labai patinka, kitas - kažkur perskaitęs nusprendžia nusipirkti ir pabandyti, o trečias gauna stalo žaidimą dovanų. Kelių kaip atrasti šį pasaulį daug, bet klystkelių ir įvairių šunkelių dar daugiau. Kiekvienam stalo žaidimų fanui anksčiau ar vėliau atsiranda vienas klausimas: „kur galėčiau įsigyti gerą žaidimą?“. Atsakymas labai paprastas - šiais laikais net Maximoje galima jų rasti gana nemažą pasirinkimą, ką jau bekalbėti apie vaikų žaislų parduotuves ar netgi specializuotas parduotuves ( D6, Galvosūkių pasaulis ar Hobby Shop) . Bet kaip žinoti, kuris geras, o kuris nevertas dėmesio? Ir svarbiausia, kaip žinoti, kuris patiks man ir mano draugų kompanijai? Visi žmonės skirtingi: vieniems patinka sunkūs strateginiai, kitiems linksmi reakcijos. Žaidimų rūšių, pogrupių yra tikrai nemažai. Žaidimai labai skirtingi ir jų tikrai Lietuvoje daug. Šiuo metu jau galima rinktis iš maždaug 500 skirtingų. Ne paslaptis tokiame kiekyje tikrai atsiras koks šimtas kitas ir visai niekam tikusių žaidimų, kurie į Lietuvą atkeliavo galbūt ir todėl, kad buvo gauti už gera kainą.
Tai kaip iš šios gausybės atskirti „pelus nuo grudų“?. Norėčiau pasiūlyti keletą patarimų, kurie, tikiuosi, jums bent šiek tiek padės:

Geriausias būdas išsirinkti gerą žaidimą - jį pažaisti ir, jei yra galimybė, net kelis kartus. Kartais būna tokia puiki kompanija, kad žaidimas atrodo tiesiog fantastiškas. Bet iš tikrųjų žaidimas nieko dėtas, fantastiška buvo kompanija. Pažaisti žaidimus ir juos išbandyti galite ne tik pas draugus, bet ir Rikio, Hexagon ir Vilniaus stalo žaidimų klubuose. Taip pat specializuotose stalo žaidimų parduotuvėse.

Pasiskaityti žaidimų apžvalgas. Daugumas skaito aprašymus internetinėje parduotuvėje, bet, supraskite teisingai, ten reklaminiai tekstai. labai abejotina ar rasite jūs ten objektyvios informacijos. Aišku kartais geriau tokia informacija nei jokios. Žaidimų apžvalgas galite pasiskaityti ir šiuose bloguose: minčių krioklio ir žaidimų patarėjo. Taip pat Rikio tinklalapyje.

Galite pasiskaityti forumuose, tiesa Lietuvoje galėčiau rekomenduoti tik vieną - Supermamos forumą. Informacijos mažoka, bet bendrą vaizdą susidaryti galima.

2009-02-05T13:07:00.000-08:00

NAUJI VĖJAI „MONOPOLIO“ DIZAINE

Jaunas dizaineris Andy Mangold ( JAV ) tikina, kad jį visada stebino kaip prastai yra supakuotas pats geriausias pasaulyje žaidimas. Todėl praeitų metų pabaigoje jis sukūrė elitinę pakuotę, pasak jo, tuo pakeldamas žaidimą į naujas aukštumas.

Dar vienas dizaineris, šį sykį prancūzas Florent Guerlain, sukūrė naujo dizaino žaidimo lauką. Dizainas atliktas šiuolaikiškame minimalistiniame stiliuje ir vadinasi „ Helveticos atgimimas“.

Tenka pripažinti, kad susipažinęs su šių dizainerių darbais, panorau ir pats įsigyti tokį monopolį (vieno dizainerio pakuotė, kito - lenta). Žaisti tikriausiai nežaisčiau, bet turėti tokį šedevrą norisi.

Gaila, bet tikriausiai toks Monopolis niekada neišvys dienos šviesos. Tokie kardinalūs pokyčiai būtų per drąsūs.

2009-01-30T04:34:00.000-08:00

STALO ŽAIDIMAS: WIKINGER

Žaidimas „Wikinger“ – tai smagus, „Carcasonne“ tipo stalo žaidimas dvelkiantis šaltais ir niūriais Norvegijos fiordais.
Žaidimo legenda:
Žaidėjai keliaudami iš savojo gimtojo fiordo išplaukia į jūrą, kad atrastų naujas salas ir jose įsikurtų nauja bendruomenė. Salose apsigyvena Jarlai, kurie visiems vadovauja; žvalgai, kurie ieško naujų žemių; amatininkai, kurie aprūpina bendruomenę reikalingais daiktais; žvejai, kurie aprūpina visus maistu ir kariai, kurie saugo bendruomenę nuo priešiškų drakarų antpuolio.
Žaidimo eiga:
Kiekvienas žaidėjas gauna savo fiordo kortelę, kuri tampa jo žaidimo lenta, kurioje jis turi statyti salas ir dėti figūrėles. Salų statymo tvarka: salos turi būti tvarkingos, o figūrėlės, kurios yra skirtingų spalvų gali būti statomos tik į tos spalvos figūrėlės eilę.
Žaidimas susideda iš šešių raundų. Raundo pradžioje visi žaidėjai aukcione perka salos korteles ir figūrėlę. Pradedantysis žaidėjas pirmas perka figūrėlę, jis gali pasirinkti tiek pigesnę, brangesnę. Viskas priklauso nuo to, kokios salos ar figūrėlės jam šiuo metu labiausiai reikia. Renkantis reikia atkreipti dėmesį ne tik į figūrėlę, bet ir salos kortelę, kuri yra kartu. Salos kortelės yra trijų rūšių: salos pradžia, vidurys ir salos pabaiga. Dažniausia tai ir būna pagrindinė priežastis rinktis brangesnę, bet labiau reikalingą kombinaciją. Pats aukcionas yra gana įdomiai sugalvotas: tai yra ratas su numeracija nuo 0 iki 11 (skaičius ir parodo kiek reikia sumokėti), žaidimo pradžioje, pagal nustatytą tvarką yra sudėliojamos figūrėlės ir kortelės.
Figūrėles(žmogeliukai) yra penkių spalvų:
· mėlyni- žvejai. Jie gaudo žuvį ir aprūpina bendruomenę maistu;
· geltoni- auksakaliai, turint nemažai šių figūrėlių jūs visada būsite apsirūpinę pinigais;
· žali- žvalgai, jie duoda taškus, o jei jų eilėje žemiau yra auksakaliai ir žvejai tai gaunate taškus ir už juos;
· raudoni- jarlai, kiekvienas iš jų duoda po du taškus;
· juodi- kariai, atmuša priešiškai nusiteikusių laivų atakas ir taip pat duoda taškų;
· o pilki- keltininkai, jie svarbūs, nes perkelia figūrėles iš fiordo į salas.
Visos figūrėlės turi savų pliusų, todėl kurioms suteikti pirmenybę priklauso nuo kiekvieno žaidėjo pasirinkimo.
Kai jūs pasirenkate kombinaciją, jūs padedate salos atkarpos kortelę ten, kur tinka ir ant tos kortelės taip pat galite padėti figūrėlę. Bet tik tuo atveju, jei kortelę jūs padėjote į tos spalvos figūrėlės eilę. Kitu atveju jums teks figūrėlę padėti į fiordą. Iš ten į salas figūrėlę galės perkelti tik keltininkas. Aukcione figūrėlės dažnai pinga. Tai atsitinka tada, kai pačios pigiausios vienos spalvos figūrėlės visos yra nuperkamos. Tuomet aukciono ratas yra pasukamas taip, kad sekanti figūrėlė būtų ties 0 padala. Tokiu būdu atpinga visos figūrėlės. Aukcionas tęsiasi kol yra parduodamos visos figūrėlės. Po 1,3 ir 5 raundų yra gaunami pinigai tik už „auksakalius“, po 2,4 ir 6 yra skaičiuojami taškai už visas figūrėles. Žaidimo pabaigoje dar yra suskaičiuojami taškai už didžiausią salą, likusius pinigus, keltininkus, žvejus. Laimi žaidėjas, surinkęs daugiausiai taškų.
Visos figūrėlės pakankamai svarbios, todėl pačias salas reikia vystyti taip, kad būtų įvairių profesijų atstovų. Viso žaidimo metu jūs negaunate už žvejus nieko, bet jei neturėsite jų žaidimo pabaigoje - tai teks nemažai atiduoti sukauptų taškų. Jei pamiršite karius ir neatmušite priešininkų atakos, galite negauti taškų ir už žemiau esančius žvalgus, auksakalius.
Šiame žaidime iš tiesų strategija tik viena - sukurti salų koloniją, kurioje būtų visų profesijų figūrėlių beveik po lygiai. Tai, sakyčiau, sėkmingiausia kombinacija.
Beje, žaidimas yra kartu su papildomomis kortelėmis, kurių dėka šis žaidimas tampa sudėtingesnis ir įdomesnis.

2009-01-26T08:22:00.000-08:00

RIKIS REKOMENDUOJA: TALUVA

Paskutiniu metu išbandydamas naujus žaidimus retai kada randu, kažką visiškai netikėto. Žaidi ir vertini: štai tas žaidimo elementas panašus į tą žaidimą, tas elementas į kitą. Prieini išvadą, kad šis žaidimas yra to ar ano žaidimo “hibridas”, ir džiaugiesi kaip vaikas, jei randi nors vieną originalų, pačiam dar nematytą, žaidimo elemento sprendimą. Iš tiesų toks ir buvo žaidimas TALUVA, kuris mane tikrai labai maloniai nustebino.
Taigi norėčiau pristatyti žaidimą TALUVA, kuri išleido vokiečių kompanija “Hans im Gluck” 2006 metais. Sunku šį žaidimą priskirti kuriai vienai kategorijai. Iš pirmo žvilgsnio jis panašus į strateginį žaidimą . Žaidime yra statomos gyvenvietės, kai gyvenvietės užima trijų laukelių plotą, galima statyti šventyklą, o kai šalia yra pastatomas trečias aukštas, yra statomas bokštas. Kai pastatai visas dviejų rūšių figūrėles (iš viso yra trys rūšys) - laimi. Viskas kaip ir paprasta, bet pats įdomumas yra pačios salos formavimas iš kortelių, ant kurių ir yra dedami pastatai. Kortelės susideda iš trijų šešiakampių laukelių ir gali būti padėtos šalia kitos kortelės arba padėtos ant kitų kortelių. Taip formuojamas antras ir trečias aukštai. Būtent tai ir suteikia žaidimui dinamikos, salos reljefas labai pasikeičia. Pagal žaidimo legendą – uždėjus antrą ar trečią aukštus, išsiveržia ugnikalnis ir gretimus laukelius užlieja lava ( pvz.: ten, kur dar visai neseniai stovėjo didelė gyvenvietė, liko tik vienas namelis). Tokiu būdų yra griaunami priešininkų planai, nes, norint padėti šventyklą ar bokštą, reikia išpildyti tam tikras sąlygas. Bet kol ateina tavo eilė daryti ėjimą, situacija žaidimo lauke būna taip pasikeitusi, kad tenka vėl keisti savo taktiką. Žaisdamas dviese jautiesi lyg žaistum šachmatais, nes kiekviena klaida, kiekvienas neapgalvotas ėjimas, gali tapti lemiamu ir tai daro šį žaidimą jau panašiu į loginį. Žaidžiant su didesne kompanija, šiame žaidime jau nebeįmanoma nuspėti priešininkų veiksmus ir pats žaidimas į loginį jau “nebeneša”. Šiame žaidime kiekvienas gali rinktis tai, kas jam arčiau “kūno”: gali būti kūrėjas ir stengtis statyti savas figūrėles, o gali viską aplinkui griauti ir trukdyti kitiems. Bet geriausia apjungti visas šias savybes ir meistriškai naudotis priešininkų klaidomis. Turiu prisipažinti, kad ne iš karto perpratau visas taisykles, nors pačios taisyklės labai elementarios. Šis žaidimas vis dar randa kuo mane nustebinti, jame sakyčiau apjungtos dvi žaidimo grupės: strateginiai ir loginiai. Išskirtinumas šio žaidimo yra tas, jog abi grupės viena kitą papildo ir, manau, nedominuoja nei viena iš jų.
Plačiau apie žaidimo taisykles.

2009-01-24T09:07:00.000-08:00

STALO ŽAIDIMAS: NOTRE DAME

Notre Dame - tai vidutinio sunkumo ekonominis žaidimas, pastaruoju metu labai populiaria istorine tematika. Žaidėjai tampa įtakingais XIV a. pabaigos Paryžiaus gyventojais. Šio miesto kvartaluose jie kovoja, siekdami asmeninės gerovės ir pripažinimo. Kiekvienas didikas su savo patikėtiniu, užima miesto kvartalus ir stengiasi, sumaniai pasirinkdamas savo veiksmus, gauti kuo daugiau prestižo taškų. Žaidimas vyksta 3 periodais, kiekvienas periodas susideda iš 3 turų. Taigi iš viso yra sužaidžiami 9 turai. Kiekvieno turo metu žaidėjas gali du kartus, naudodamasis veiksmo kortomis, aktyvuoti savus kvartalus, padėdamas įtakos kauliuką. Tačiau žaidėjas visada turi apsispręsti, ką pasirinkti aktyvuoti- ar banką, kuris duos pinigų, ar paremti rezidenciją, kuri suteiks prestižo taškų, ar investuoti į kokį kitą savo kvartalo pastatą. Kiekvieno turo pabaigoje žaidėjai gali samdyti vieną iš atverstų trijų asmenų, kuris suteiks jiems papildomų prestižo taškų, apsaugos nuo maro ar padės atlikti kitus veiksmus. Žaidėjai turėtų būti atidūs, nes kiekvieno turo pabaigoje yra skaičiuojami maro taškai ir, jei kvartalą užpuls maras, žaidėjai praras dalį surinktų taškų ir vieną įtakos kauliuką.
Notre Dame žaidime nėra tiesioginio kontakto su kitais žaidėjais, todėl žaidėjai negali vienas kitam kenkti ar padėti. Na nebent padėjus kauliuką Notre Dame sumažinti kitam žaidėjui jo gaunamų taškų kiekį ar su karieta važiuojant susirinkti visas vertingiausias ambasadas.
Žaidimo esmė - nuolatinis pasirinkimas vienos iš kelių patrauklių galimybių. Šiame žaidime visada trūksta kažkurių resursų, tad tenka rinktis ar gauti pinigus, o gal parke padėti antrą kauliuką, kad kiekvieną kartą, gaudamas taškus, gautum papildomą tašką, o gal padėti kauliuką ligoninėje, kad maras neužkluptų nepasiruošusio? Galimybių netrūksta, bet kuriai suteikti pirmenybę? Sunkokas klausimas. Situacija žaidime keičiasi kiekvieną raundą, be to yra ir atsitiktinumo faktorius, bet jis daugiau susijęs su veiksmo kortų paskirstymu. Žaidimo taisyklės nėra trumpos, bet vieną sykį perpratus, nebereikia vis kartoti. Žaidimo procesas yra logiškas, be to labai padeda simbolių žymėjimas, todėl vos pažvelgus į simbolius tampa aišku, kas ką daro ar kas ką duoda. Ir nors žaidime nėra tiesioginio kontakto su kitais žaidėjais, pats žaidimas „įtraukia“ ir yra gana azartiškas.

2009-01-23T22:52:00.000-08:00

KELIOS ŽAIDIMŲ ATSIRADIMO ISTORIJOS

Norėjau pasiūlyti susipažinti su kelių, gerai žinomų žaidimų istorijomis. Jos panašios tuo, kad abi atsirado sunkiais laikais: Monopolis „Didžiosios depresijos“ metu Amerikoje, Rummikubas tarpukaryje Rumunijoje. Pažvelgus į žaidimų istorijas, galima rasti ir daugiau žaidimų, kurie išpopuliarėjo būtent sunkiais istoriniais laikotarpiais.Pavyzdžiui Superfermeris išpopuliarėjo per II pasaulinį karą Varšuvoje. Todėl kai klausia draugai ar ekonominė krizė palietė stalo žaidimų sektorių, atsakau, kad nepalietė ir nepalies, nes stalo žaidimai - tai pigi ir gera pramoga, kuri labai gerai tinka įvairiais sunkmečiais. Kiek teko skaityti apie žmones, kurie II pasaulinio karo metu žaidė „Superfermerį“, tai jie būtent paminėdavo, jog žaidimas jiems leisdavo atsipalaiduoti ir užsimiršti, kad vyksta karas. Kalbant apie Monopolio sėkmę, vertėtų paminėti tą faktą, jog tuo metu Amerikoje jau buvo pardavinėjami įvairūs žaidimai labai panašūs į monopolį, todėl Monopolio kūrėjas iš tesų nesukūrė kažko visiškai naujo, bet, kaip ir rummikubo atveju, tiesiog patobulino tai kas jau buvo. Todėl, kai Monopolis labai išpopuliarėjo, broliai Parkeriai pradėjo supirkinėti kitas, į Monopolį panašių žaidimų versijų licencijas. Praeitame amžiuje buvo ne vienas garsus bylinėjimasis teisme ginant teisę Monopoliui būti vieninteliam ir išskirtiniam. Bet tai jau visai kita istorija.

2009-01-23T01:28:00.001-08:00

GERIASIAS VOKIETIJOS 2008 METŲ STALO ŽAIDIMAS- KELTIS

Šis žaidimas yra populiaraus kortinio žaidimo „Lost Cities“ (kuris skirtas tik dviem žaidėjam), nauja versija. Ir jį jau gali žaisti nuo 2 iki 4 žaidėjų. Žaidimo autorius Reiner Knizia. Jis buvo išleistas 2008 metais ir iš karto spėjo pasižymėti - laimėjo prestižinį „Spiel des Jahres 2008“ prizą. Bet ko gero šiuo vardu jis bus leidžiamas tik Vokietijoje, nes kitur jis jau leidžiamas kaip „Lost Cities: The Board Game“. Pakito ne tik pavadinimą, bet ir žaidimo lentos dizainas.
Kiekvienas žaidimo pradžioje gauna po 8 kortas, kurias dėlioja iš eiles, kad perkeltų takais (jų iš viso yra penki) savo kauliukus (dobilėlius) žaidimo lauke kiek įmanoma toliau. Kiekvienam takui dedama atitinkamos spalvos kortų eilė, dedant kortas su atitinkamu simboliu didėjančia arba mažėjančia eilės tvarka. Kuo toliau stovi žaidėjo kauliukai ant tako žaidimo pabaigoje, tuo daugiau taškų jie gauna. Bet nebūtina judinti visų penkių kauliukų. Pagal žaidimo taisykles, kauliukas nepajudėjęs iš vietos, negauna jokių taškų, bet, tarkim, pajudėjęs vos kelis kartus dar neišeina iš minuso zonos. Išvada: jei nesi įsitykinęs, kad toli nueisi geriau iš viso neiti. Vienas iš žaidėjo kauliukų yra dvigubai aukštesnis. Nuo kitų jis skiriasi tuo, kad už jį gauni dvigubai daugiau taškų. Be to, pakeliui reikia surinkti keltų brangenybes, tarp jų ir troškimų akmenį, nes jie duoda papildomus taškus. Nesurinkus pakankamo kiekio, taškus galima net prarasti. Laimi žaidėjas, kuris žaidimo pabaigoje turi daugiausiai taškų.
Žaidimo taisyklės yra pakankamai paprastos, lengvai perprantamos, todėl puikiai tinka pradedantiesiems ir šeimoms. Bet tai nereiškia, kad patyrusiems žaidėjams jis bus neįdomus, jis pakankamai dinamiškas, o galimybė kortas dėti mažėjančia ir didėjančia tvarka suteikia žaidimui dar daugiau galimybių. Kaip vienas iš minusų, manyčiau, yra neigiamų taškų zona, į kurią pradedantys žaidėjai suteikia per daug dėmesio. Iš tiesų labai skiriasi partijos tarp dviejų žaidėjų ir keturių. Žaidžiant dviese pati partija būna ramesnė suspėjama ir nereikalingas kortas išmesti į išmetimo krūvas. Tuo tarpu žaidžiant keturiese, labai svarbu teisingai pasirinkti taktiką, nes kiekvienas skuba pasiekti tikslo zoną, ir jei kuris žaidėjas bando išmesti kortas, tai priešininkams tik suteikia papildomas galimybes jį patį pralenkti. Todėl dažniausiai jau geriau patys eina į minuso zoną, nei suteikia galimybes kitiems. Žaidimas keturiese trunka tiek pat, bet pakankamai svarbu skubėti, o ir taškų paprastai yra surenkama du kartus mažiau.

2009-01-22T05:35:00.000-08:00

GERI STALO ŽAIDIMAI ŠEIMAI

Lietuvoje dar gaji nuomonė, kad stalo žaidimai yra skirti vaikams. Vokietijoje patys populiariausi stalo žaidimai yra skirti būtent šeimoms. Šeimos tipo žaidimai sukurti taip, jog jie būtų įdomūs ir vaikams, ir tėveliams.
Lietuvoje šio tipo žaidimų taip pat yra labai daug, bet informacijos apie juos trūksta.
Gal todėl, jog ši gera tradicija žaisti kartu visai šeimai pas mus dar nėra taip išplitusi kaip vakaruose? Manau dar daug vandens nutekės, kol žmonių sąmonėse kažkas pasikeis. Bet kaip sako: „ lašas po lašo ir akmenį pratašo“. Norėčiau pasiūlyti paskaityti keletą šeimai skirtų stalo žaidimų apžvalgų.
Carcassonne – vienas iš universaliausių žaidimų, pats pradėjau jį žaisti prieš penkis metus ir vis dar žaidžiu ( bet jau su papildymais), Geoprimo- puikus pažintinis žaidimas su mažesniais vaikais ir Los Mampfos- fantastiškas žaidimas! Pamenu, kai dukra buvo mažesnė ir jai atsibosdavo žaisti šį žaidimą, tai mes abu su žmona visada pabaigdavome žaisti iki galo. Atrodo paprastas žaidimas, bet kažką nepaprasto turi savyje....

2009-01-22T04:27:00.000-08:00

STALO ŽAIDIMŲ KŪRĖJAI: REINER KNIZIA

Šis žaidimų Kūrėjas man visada buvo kažkokia mistika, kiekvieną kartą, nusipirkęs eilinį jo žaidimą(turiu jau keliolika) klausdavau savęs, ar gali tiek žmogus sukurti? Vienu metu buvau įsitikinęs, kad REINER KNIZIA - tai daugiau prekės ženklas, kuriam dirba keliolika autorių. Pagalvokite patys - jis yra išleidęs apie 500 žaidimų. Pasaulyje vienetai stalo žaidimų firmų, kurios turėtų panašų asortimentą, o čia vienas žmogus!
Neblogai ar ne? Įdomu ar kada nors atsiras kūrėjas, kuris pabandys jį pralenkti?
Reiner Knizia gimė Vokietijoje . Ulmo universitete (Vokietija) įgijo matematikos daktaro laipsnį. Dirbo informacinių technologijų srityje. Ilgus metus dėstytojavo įvairiose aukštosiose mokyklose. Dėstė matematiką, vadybą ir, kas įdomiausia, žaidimų kūrybą.
1999 - 2001 metais buvo Žaidimų autorių asociacijos pirmininkas. Šiuo metu Reiner Knizia gyvena Didžiojoje Britanijoje ir užsiima tik žaidimų kūrimu ir knygų rašymų.
Dauguma šio autoriaus žaidimų išsiskiria iš kitų nesudėtingomis taisyklėmis, bet turi nestandartines strategijas ir dažniausiai yra abstraktus. Jis kuria tiek vyresniems, tiek vaikams ir yra pradininkas naujos kartos elektroninių stalo žaidimų. Už kuriuos jau yra gavęs ne vieną prestižinį prizą. Be žaidimų jis yra parašęs nemažai knygų apie stalo žaidimus. Vieną tokią apie žaidimus kauliukais turiu ir pats. Kaip tik paskaitęs šią knygą aš ir supratau - jei jau žmogus žino tiek žaidimų, tai nenuostabu, kad gali sukurti daug. Juk nauja - tai užmiršta sena, tik pateikta naujai.
Turėjau didelį norą išvardinti prizus kuriuos yra gavę jo žaidimai, bet atsibodo skaičiuoti. Tai, kad Vokietijoje yra susirinkęs nemažai, tikriausiai nieko nestebina. Taip pat yra gavęs Suomijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Austrijoje, Japonijoje, Ispanijoje. O praeitais matais Vokietijos Metų žaidimo prizą gavo abejose kategorijose - ir suaugusių (Keltis), ir vaikų (Wer War‘s?).
Dar norėčiau paminėti jau ir lietuviams žinomus Reiner Knizia stalo žaidimus, kurie yra pardavinėjami Lietuvoje: Lord of the Ring, Blue Moon City, Beowulf, Durch die Wuste, Genial, Risk exspress, Safari, Pickomino, Bunte runde, Schatz der Drachen, Schild kroten rennen ir t.t..

2009-01-20T04:53:00.000-08:00

STALO ŽAIDIMŲ GRUPĖS I SUSITIKIMAS

Prieš pusantrų metų rinkdavomės pas mane, nes klubas neturėjo patalpų. Praėjo metai ir vėl grįžome į tą patį tašką... Tik dabar ne todėl, kad nėra patalpų, o todėl, kad atsirado noras pažaisti sunkesnių žaidimų. Nemažai jų jau pas mane prisikaupė, taip pat nemažai galiu gauti ir iš kitų aistringų stalo žaidimų mėgėjų. Tai žaidimai, kur reikia pasėdėti, taisykles pastudijuoti (būna ir po 40 puslapių), o be to ir patys žaidimai trunka ilgiau. Diena pasirinkta pirmajam pasižaidimui irgi neeilinė - Sausio 1-oji. Turiu prisipažinti, kad teko netgi sutrumpinti Naujųjų šventimą ir grįžti anksčiau namo, kad galva rytą atsikėlus butų „šviesesnė“.
Pirmam kartui pasirinkome šiek tiek lengvesnius žaidimus:
Katano salos naujakuriai (kortinis) - gan smagus žaidimas, kurį galima žaisti tik dviese. Pats žaidžiau jau trečia kartą ir vis atrandu naujų taisyklių, kurių pirmus kartus žaisdamas nesupratau. Nuo Katano stalo žaidimo jis skiriasi dar ir tuo, kad galimybės pakenkti priešininkui yra kur kas didesnės - plėšikas šiame žaidime nėra didžiausias blogis, nuo jo dar galima apsiginti. Tuo tarpu varžovas turėdamas „malūno“ figūrėlę gali pridaryti daugiau bėdos, be to dar yra įvairios veiksmo kortelės. Pvz.: panaudojus „pirklio“ kortelę priešininkas gali paimti iš tavęs bet kokius du norimus resursus, o atiduoda vieną, kurio jam nereikia. Žaidimas tikrai geras kas dar neišbandė - siūlau išbandyti.
Die Saulen der Erde - šį žaidimą mes dar tik mokėmės, pats žaidžiau pirmą kartą. Pats žaidimas visų pirma gražus, vidutinio sunkumo strateginis – ekonominis. Sėkmės faktorius jame nėra lemiantis, reikia pagalvoti kaip geriau pasinaudoti įvairiomis galimybėmis. Manau dar ne vieną kartą sužaisiu šį žaidimą.
Puerto Rico- žaidžiau aš jį pirmą kartą prieš kokius 4 mėnesius, bet tiek atžaistas, kad man jis jau „senas geras“. Kiekvieną kartą žaisdamas bandau naudoti naujas strategijas (aišku nepamirštu ir jau pasiteisinusių) ir vis randu naujų galimybių. Kai žaidėme šį žaidimą, vyko bekompromisinė kova - naujokų tarp mūsų nebuvo, visi jau bent po tris kartus buvome žaidę. Paskutiniu metu retokai bežaidžiu, bet jei yra galimybė pažaisti su patyrusiais - niekada neatsisakau.
Notre Dame – netikėtai tapo „vakaro vinimi“. Pradžioje labai vangiai skaitėsi taisyklės, vienu metu net pagalvojau, kad teks žaisti ką nors kitą (nors labai norėjosi išbandyti). Bet atkaklumas laimėjo, įveikėme mes taisykles ir taip vangiai pradėję sužaidėme 3 partijas. Gal būtume sužaidę dar kokią vieną, bet jau buvo 12 valanda nakties (pradėjome žaisti 12 valandą dienos). Pačios žaidimo taisyklės nėra sudėtingos, net lengvesnės už Puerto Rico. Sunkiausia su kortelėmis, reikia šiek tiek laiko kol perpranti kaip jomis geriausiai pasinaudoti. Bet kai perpranti, tai daugiau nereikia žiūrėti vis į taisykles tam, kad išsiaiškintum vieną ar kitą taisyklę. Labai aiškiai viskas surašyta simbolių kalba.
IŠVADOS: karingiausias žaidimas, kurį žaidėme, buvo Katanas (kortinis), šiame žaidime galima buvo labiausiai „nukenkti“ priešininką. Die Saulen der Erde ir Notre Dame tai daugiau „pasjansinio“ tipo žaidimai, kur kiekvienas žaidžia savo smėlio dėžėje ir stengiasi kuo geriau sudėlioti savo „pasjansą“. Tokių žaidimų privalumas, kad juos žaidžiant nebūna pykčių. Puerto Rico sakyčiau taip pat „pasjansinis“ žaidimas, bet čia labai svarbu žiūrėti, kad tavo atlikti veiksmai nebūtų perdaug naudingi priešininkams. Pakenkti daug kitiems negali, bet padėti, pasielgęs neapdairiai, gali nemažai.

2009-01-20T02:56:00.001-08:00

BLOGAS STALO ŽAIDIMŲ FANAMS

Šis blogas gimė gan netikėtai, netgi sakyčiau dėl tingumo. Pastaruoju metu visas mintis reiškiau savo tinklalapyje http://www.rikis.lt/ , bet tai oficialus tinklalapis. Jei dėstai mintis, jos turi būti susistemintos, sudėliotos . Kai įspraudi save į oficialumo rėmus, rašymas tampa vargas. Vos tik atsiranda noras ką parašyti, pasidalinti savo mintimis visada įvertindavai ar iš tikrųjų turėsi tiek išbaigti jas laiko (yra nemažai pradėtų rašyti straipsnių, bet nepraėjusių korektūros). Nesu rašytojas, tiesiog paprastas rašinėtojas. Kai kažką įdomaus randi, mintis tave spaudžia, parašai - tai kažkaip ir palengvėja, o be to pagalvoji – gal kam tas minčių kratinys bus įdomus ir naudingas?