AT 43
Seniai jau planavau išbandyti šį žaidimą. Ir tam buvo keletas priežasčių: visų pirma man labiausiai patinka žaidimai dviem; senokai domiuosi istorija, todėl kariniai žaidimai man taip pat prie širdies. Girdėjau, kad šis žaidimas labai dinamiškas ir greitas ir, kas svarbiausia, pakankamai realistiškas. Vaikystėje, kaip tikriausiai ir daugelis kitų, nemažai laiko praleidau žaisdamas kareivėliais. Ir šis užsiėmimas man labai patiko. Turėjau pakankamai didelę armiją. Dabar ir pačiam sunku suprasti kaip galėjo būti įdomu žaisti be kažkokių konkrečių taisyklių, netgi be varžovo. Bet laikai pasikeitė, todėl dabar vertinant karinius žaidimus, labai svarbu, kad taisyklės būtų kiek galima labiau realistiškos. Žaisti su kareivėliais berniukai tikriausiai nenustoja visa gyvenimą, tik kai suaugi norisi, kad šis užsiėmimas leistų tau mokintis ir ugdytis naujus įgūdžius. Kad galėtum pergudrauti priešininką, geriau už jį taktiškai sužaistum. Bet jei žaidime viską lemia aklas atsitiktinumas, jis yra nesubalansuotas ir reikia daryti veiksmus, kurie yra nelogiški tam kad laimėtum, tai toks žaidimas dabar jau manęs nebesudomins. Miniatiūrų žaidimuose mane gąsdino tik viena jų savybė - tai kaina. Bazinio komplekto kaina tikrai nebūna didelė, bet kartas nuo karto įsigyji papildomus būrius, herojus ir galutiniame variante suma tampa įspūdinga. Bet kai vieną sykį pabandžiau suskaičiuoti kiek verta dabartinė mano stalo žaidimų kolekcija( pirminiais paskaičiavimais ji seniai perkopė per 10 tūkstančių) - tai supratau, kad tikro stalo žaidimų mėgėjo tikrai negąsdina kaina. Daug svarbiau ką gali nusipirkti už tuos pinigus ir emocijos, kurios tave užplūs žaidžiant šį žaidimą. Beje AT-43 yra vienas iš pigesnių miniatiūrų žaidimų.
Žaisti teko taip pat prieš naujoką - taigi abu buvome kaip ir vienodoje situacijoje. Egidijus iš Furor‘ų trumpai paaiškino taisykles. Ne visas perpratau iš karto - juk geriausia mokytis žaidžiant. Aš žaidžiau už Red Blok‘us, o priešininkas gavo Beždžionių armiją. Kiekvienas gavome po keturis junginius: pėstininkai, spec. padalinys, sunkiai ginkluoti pėstininkai ir aparatas, kurį galbūt galėtume pavadinti vaikštančiu tanku. Kadangi Beždžionės buvo stipresnės, jų daliniai buvo mažesni. Tokiu būdu buvo subalansuotos armijos. Iš pradžių susidėliojome landšaftą: įvairius konteinerius, tvoreles, tiltus. Įdomus jausmas...... Dėliodamas supranti, kad nuo to kaip susidėsi, priklauso laimėsi ar pralaimėsi, bet kaip tai padaryti geriau, žalio supratimo neturi.
Po to susidėjome dalinių korteles, būtent pagal tą eiliškumą, mes ir turėsime judinti dalinius. Pradžioje rato yra metamas kauliukas it tokiu būdu paaiškėja kas eis pirmas. Tada daugiausiai išmetęs žaidėjas nusprendžia: ar jis darys ėjimą pirmas, ar antras. Štai tada ir prasideda žaidimas . Kiekvienas žaidėjas judina po vieną dalinį, tada vieną dalinį judina kitas žaidėjas ir t.t. Kiekvienas dalinys turi savo savybes, pagal kurias sužinome per kiek jis gali daugiausiai pajudėti savo ėjimo metu, kokia jo gynyba, puolimas ir t.t. Taip pat jis gali pasirinkti kokius veiksmus jis atliks. Galbūt po savo ėjimo jūs dar duosite papildomą įsakymą slėptis, kas leidžia kiek sumažinti sėkmingos priešininkų atakos žalą. Pirmame rate mes tik judėjome ir užsiiminėjome pozicijas, aišku čia teko ir priimti sprendimus kaip geriau paskirstyti pajėgas žaidimo lauke. Pasirinkau atsargesnį variantą ir stengiausi laikyti dalinius daugiau mažiau šalia. Antrame rate jau per pirmą priešininko ėjimą mano pėstininkai pakliuvo į ugnies ruožą ir, praktiškai, pusė būrio buvo sunaikinta. Atrodė, kad visai saugiai jie už konteinerio pasislėpė, bet paaiškėjo, kad didesnė būrio dalis buvo priešininko gerai matoma. Tokia mūšio pradžia buvo labai netikėta, todėl užsiėmiau gynybine taktika, pasistengiau sutraukti dalinius labiau į vieną pakraštį ir laukti kas bus. Trečias ratas taip pat buvo labai nevykęs. Priešininkas su savąja sunkiąja artilerija pajudėjo manęs pabaiginėti. Ketvirtajame rate labai svarbu buvo gauti pirmumo teisę judinti dalinius, nes dauguma mano ir priešininko dalinių buvo atsidengę ir perėję į artimą kovą. Tenka pripažinti, kad žaidėme labai neatsargiai. Bet aš taip darau visada, nes manau, kad taip geriausia susipažinti su žaidimo galimybėmis. Kadangi man pasisekė, ir aš atakavau pirmas, pavyko sunaikinti priešininko sunkiąją mašiną. Dar pasidarbavo snaiperiai ir buvo sunaikinti dar ir varžovo sunkieji pėstininkai. Kadangi priešininkas net neketino atsitraukti, užvirė artima kova ir žaidimas greitai baigėsi, priešintis priešininkui tik su pėstininkais nebebuvo prasmės.
Kai žiuri filmą ir ten rodo kaip kažkuris dalinys papuola į kryžminę ugnį, ir prašo, kad kiti pridengtų, įsivaizduoji, kad supranti situacijos sudėtingumą. Bet tik sužaidęs, vaizdžiai pamačiau, kad praktiškai nėra tokios vietos už kurios tu galėtum pasislėpti ir priešininkas tavęs negalėtų pamatyti ir apšaudyti. Jei jis tavęs nepamatys iš vienos pusės, tai iš kitos tikrai prigriebs. Turi mastyti atsižvelgdamas į situaciją, ir judinti visus dalinius taip, kad jie galėtų padėti vienas kitam pakliuvus į atvirą zoną.
Sužaidus šią partiją kiek kitaip pradėjau žiūrėti į kovinius veiksmus filmuose. Visi tie pozicijų užsiėmimai, atrodė tik perdėtas atsargumas, bet kai sužaidžiau šį žaidimą supratau, kad net padaręs mažiausią klaidą, gali priešininkui perleisti iniciatyvą ir viskas gali pakrypti ne tavo naudai. Nors atakuojant ir ginantis yra metami kauliukai, sėkmė mažai įtakoja žaidimo baigtį(jei žaidi apgalvotai). Jei abu priešininkai lenda į artimą kovą, kaip kad mes, tada sėkmės faktorius gali būti lemiantis. Žaidėme apie tris valandas (su taisyklių aiškinimu), bet laikas labai greitai praėjo. Ir šis žaidimas mane tikrai užkabino, bet spręsti apie jo galimybes galima tik sužaidus su rimtu priešininku, ką tikiuosi greitu laikų ir padaryti.
