SAVAITĖS APŽVALGA 2009 LAPKRIČIO 9 – LAPKRIČIO 15

Sankt Petersburg – 1 partija
Katano salos Naujakuriai – 5 partijos
Carcassonne – 1 partija
Sushizock im Gockelwok – 1 partija
Durch die Wuste – 3 partijos
Relikt – 1 partija
Jungle Speed – 1 partija
Taluva – 2 partijos

Katano salos naujakuriai – manau tai vienas geriausių žaidimų pradedantiesiems žaidėjams. Kai žaidžiu su draugais (kurie šį žaidimą žaidžia pirmą kartą) visada juokauju, kad tai ilgas žaidimas. Visi stebisi, nes ant dėžutės juk parašyta 90 minučių. Tuomet ir paaiškinu, jog 90 minučių - tai vienos partijos trukmė, bet šis žaidimas toks, kad niekuomet neužtenka vienos partijos. Šis kartas buvo kaip visada - baigėme tik 2 valandą nakties, kai jau buvome sužaidę 5 partijas. Negalėčiau pasakyti, kad tai mano mėgstamiausias žaidimas, bet jį žaidžiu dažniau nei kitus. Tiesa, būna, kad pusę metų nežaidžiu, bet po to vėl ir vėl prie jo grįžtu. Kol turėsiu draugų, su kuriais dar šio žaidimo nežaidžiau, jis pas mane nedulkės.
Carcassonne – tai dar vienas žaidimas, kurį mėgstu karst nuo karto sužaisti. Bet žaidžiant su didesne kompanija, man būtini papildymai. Be jų žaidimas nuobodokas. Labiausiai mėgstu : „užeigas ir katedras“, „pirkliai ir statytojai“ ir „abatija ir meras“. Žaidžiant dviese renkuosi tik pagrindinį žaidimą, papildymai man nereikalingi. Ir be jų žaidimas pakankamai sunkus. Net ir žaidžiant su mažiau patyrusiu priešininku nėra taip paprasta laimėti, kartais tenka paprakaituoti.
Sushizock im Gockelwok – tai dar vienas žaidimas kauliukais, kurio autorius Reiner Knizia. Visada spėliodavau - kas gi slepiasi po šiuo vardu. Juk negali vienas žmogus sukurti apie 20 žaidimų per metus. Bet kai nusipirkau knygą, kurioje buvo surinkti 124 žaidimai kauliukais ir pamačiau, kad šio rinkinio autorius tas pats Reiner Knizia, tapo viskas aišku. Kai esi surinkęs tiek žaidimų, kodėl gi negali jų pritaikyti ir, pateikęs juos naujoje šviesoje, išleisti? Šis žaidimas, kaip ir daugelis kitų jo sukurtų, yra azartiškas, linksmas ir paprastas. Žaidėjai meta kauliukus ir stengiasi surinkti pačią geriausią kombinaciją. Jie gali iš bendros eilės paimti: mėlyną pliusinę kortelę, arba raudoną minusinę. Taip pat gali apvogti kitą žaidėją, iš, žaidėjas meta penkis kauliukus, ir, jei nepavyksta iš pirmo karto, turi dar galimybę kartoti savo metimus antrą ar trečią kartą. Po to jau turi atlikti veiksmą, netgi jei jis jam nėra naudingas. Raudonos – minusinės kortelės taip pat yra svarbios, nes, kai yra skaičiuojami taškai už Mėlynas – pliusines korteles, yra skaičiuojamas tik toks kiekis kiek turite raudonų kortelių. Jei jų neturėsite nei vienos, jūsų galutinis rezultatas bus 0. Tuo tarpu jei kelias turėsite tai iš dviejų pliusinių kortelių sumos turėsite atimti minusinių kortelių sumą. Ir tokiu būdu gausite savo surinktų taškų sumą. Žaidimo metu geriausia rinkti mėlynas su didžiausiais skaičiais ir raudonas su mažiausiais, bet to paties dažniausiai nori ir visi kiti žaidėjai. Todėl saugokitės, nes jei pasiseks priešininkui - galite būti apvogtas. Pats žaidimas šiek tiek primena Picomino žaidimą, bet man pasirodė šiek tiek įdomesnis. Vis dėlto jį priskirčiau prie lengvų žaidimų, kurį galima sužaisti prieš kažką rimtesnio. O ir trukmė jo apie 20 minučių. Galima žaisti nuo 2 žaidėjų, bet įdomiausia keturiese - penkiese.
Durch die Wuste – tai dar vienas Reiner Knizia žaidimas. Taisyklių neaptarinėsiu, plačiau galite su jomis susipažinti mano tinklalapyje. Kiek plačiau apie įspūdį. Žaisti gali nuo 2 iki 5 žaidėjų, bet įdomiausia keturiese. Pats žaidimas man labai priminė to paties autoriaus garsųjį žaidimą Genial. Tik šiek tiek sudėtingesnis. Žaidėjai stengiasi žaidimo pradžioje užsiimti kuo geresnes pozicijas, kad galėtų surinkti kuo daugiau taškų, bet gera vieta, po kelių varžovų ėjimų gali tapti pačia prasčiausia. Todėl nėra taip lengva įvertinti visus faktorius ir pasirinkti patį geriausia sprendimą. Žaidimo laukas kiekvieną kartą vis kitoks, o ir varžovai prioritetus gali susidėlioti priešingoje lentos pusėje. Todėl žaidžiate kaskart vis kitą žaidimą, jis nebus panašus į praeitą partiją. Atvirai pasakysiu - žaidimas visai patiko, šiame žaidime daug yra atsitiktinumo ( sunku numatyti varžovų ėjimus), todėl tai, kad turiu kituose žaidimuose patirties man laimėti nepadėjo. Aišku pažaidus 3 partijas atsirado ir savos strategijos, bet labai svarbu stebėti varžovų veiksmus. Nes jie gali viską sugadinti, todėl realiai jūs žaidžiate taip kaip jums leidžia varžovai, bet turite pasinaudoti galimybėmis ir šiek tiek aplenkti juos. Kaip ir žaidžiant Genial visad yra bent keletas gerų ėjimų, ir labai sunku suprognozuoti, kuria galimybe dar suspėsite pasinaudoti, o kurią užtvers varžovas.
Taluva – apie šį žaidimą jau esu rašęs anksčiau, jis man vis dar neatsibosta. Šiame žaidime taip greitai viskas keičiasi, kad sunku net suprognozuoti kaip atrodys sala po kelių ratų. Šiame žaidime atsitiktinumo praktiškai nėra. Turi taip žaisti, kad varžovų ėjimus galėtum numatyti iš anksto, o jie tavųjų kėslų neperprastų. Šiame žaidime žaidėjai kenkia vienas kitą pastoviai, pats žaidimas - tai nuolatinis „gaisrų gesinimas“. Nes kiekvienas stengiasi plėsti savo gyvenvietes, kad galėtų statyti šventyklą. Nespėji vienos gyvenvietė sunaikinti, o jau kitas žaidėjas grėsmingai apsistatė. Todėl šiame žaidime visi kolektyviai, padėdami vienas kitam, naikina kitų žaidėjų namelius ir taip visą žaidimą. Sakyčiau išeina kolektyvinis „kenkimo“ žaidimas, kad ir kaip keistai tai beskambėtų. Laimi tas žaidėjas, kuris sugeba pergudrauti priešininkus ir tokiomis sudėtingomis ( pastovaus naikinimo) sąlygomis visgi pasistatyti šventyklas ar bokštus. Negalėčiau jo palyginti su kuriuo nors kitų, jis tikrai toks vienintelis ir nepakartojamas.

ĮSPŪDŽIAI IŠ CARCASSONNE ČEMPIONATO

Dauguma žmonių mano, kad šis žaidimas yra lengvas ir pergalę lemia sėkmė. Dažniausiai taip galvoja tie, kurie niekada ir nėra sužaidę su stipriu priešininku. Pats savęs taip pat tokiu nelaikau, todėl ir norėjosi labai sudalyvauti čempinote, kad pažiūrėčiau kaip žaidžia kiti ir pasimokyčiau iš jų. Širdies gilumoje tikėjausi, kad susirinks silpnesni varžovai ir galbūt pavyks laimėti šį čempionatą. Bet kai pamačiau dalyvius, supratau, kad teks rimtai pakovoti. Iš viso susirinko 15 žaidėjų nuo 22 iki 40 metų.

Mes turėjome sužaisti po 6 kvalifikacines partijas vienas prieš vieną ir savo ėjimams turėjome sunaudoti ne daugiau kaip 20 minučių. Pastaroji taisyklė mane labiausiai ir baugino.

Pirma partija su Karoliu praėjo palyginus ramiai, vienas kitam labai „ pagalių į ratus“ nekaišiojome. Šią partiją pavyko laimėti, tai kažkaip ir nusiraminau. Antrąją žaidžiau su Michail- užvirė bekompromisinė kova. Aš šiek tiek pirmavau, todėl žaidimo pabaigoje patikėjau, kad laimėjau. Štai tada ir atkreipiau dėmesį į laikrodį - laiko vis mažėjo. Pradėjau skubėti, daryti klaidas, nepastebėti priešininko ėjimų, skubotai padariau paskutinį ėjimą (buvo likusi mažiau nei minutė). Suskaičiavome taškus ir paaiškėjo, kad vienu tašku pralaimėjau. Vėl apžvelgęs lentą pamačiau, kad būčiau laimėjęs, jei būčiau padėjęs kitur paskutinę kortelę. Po šios partijos supratau, kad laimėti reikės ne tik prieš priešininkus, bet ir prieš laikrodį. Trečiąją partiją žaidžiau prieš Darių Pilkį. Jis mane nustebino, nes jau ketvirto ėjimo metu padėjo valstietį, prasidėjo kova dėl laukų, kurią bandydamas laimėti ėmiau tragiškai atsilikti su pilimis. Galutiniame rezultate, priešpaskutiniame ėjime Darius sujungė laukus ir valstiečių pas mus tapo po lygiai. Tenka pripažinti, kad priešininkas primetė man savo žaidimą, ir tas mano chaotiškas žaidimas privedė prie logiškos pabaigos- pralaimėjimo. Žaidimo gale buvo tik vienas laukas kuriame mes abu turėjome po 4 valstiečius. Nepamenu, kad kada būčiau žaidęs nors kiek panašią partiją.

Po šio raundo buvo viskas aišku- reikėjo laimėti tris likusias partijas ir tikėtis, kad daugiau nebus žaidėjų, turinčių keturias pergales. Planas su tokiu žaidimu, kokį demonstravau praktiškai neįmanomas, bet pasirinkimo nebuvo. Kadangi po trijų raundų nukritau į 13 vietą, tai reiškė, kad teks žaisti su silpnesniais varžovais ( arba tais, kuriems kaip ir man šiandien nesiseka). Visos trys partijos buvo sunkios, su tikrai pajėgiais varžovais, bet susikaupiau ir nebedariau tiek daug klaidų. Todėl pavyko laimėti. Ir iškovojau paskutinį kelialapį į pusfinalį. Kova tikrai buvo bekompromisė, tik du žaidėjai pelnė 5 taškus, taip pat du žaidėjai 4 taškus ir net 6 žaidėjai 3 taškus.

Pusfinalyje žaidžiau prieš Joną Valčiuką, kurį gerai pažįstu. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl buvo sunku susikaupti ( žaidžiant dviese dar nė karto prieš jį nelaimėjau). Ir vėl žaidžiau chaotiškai, tiesa, buvo ir neblogų momentų (sugebėjau du jo žmogeliukus uždaryti nepabaigiamoje pilyje iki žaidimo galo), bet lemiamu momentu pritrūkdavo sėkmės. Paskutinis kortelės traukimas, manau, geriausiai simbolizuoja visą partiją: buvo dvi kortelės - viena kelias su vienuolynu ir kita, kuri man visai netiko. Jei būčiau ištraukęs vienuolyną ir sujungęs laukus, gaučiau 12 taškų, bet deja, fortūna buvo ne mano pusėje. Kaip sako protingi žmonės, jei žaidi turėdamas aiškią strategiją, nereikia laukti sėkmės - viską padaryti gali pats, bet jei žaidimas chaotiškas - viskas fortūnos rankose.

Kova dėl trečios vietos vyko taip pat aršiai, Džedajus smarkiai kovojo dėl laukų. Nesu pripratęs taip aršiai kovoti, kai daugiau stengiesi ne kurti savo kelius ar pilis, o kenkti priešininkui. Aišku iš vienos pusės yra gerai, kai strategija kenkti - mažiau galvoti reikia . Juk kenkti visada lengviau, nei kurti. Eilinį kartą man primetė varžovas savo strategiją (silpnokas aš kenkėjas) ir teko pripažinti pelnytą Džedajaus pergalę.

Finalas nebuvo toks atkaklus, nes Jonas žaidė su savo drauge Giedre (kuri pasivadino Skraidanti) todėl laimėtojas man kaip ir buvo aiškus. Manau tai, kad aš su Giedre patekau į pusfinalį yra didelis Jono nuopelnas jis mus privertė kiek kitaip pažvelgti į šį žaidimą. Anksčiau žaidžiau žymiai prasčiau, nepastebėdavau šio žaidimo povandeninių srovių. Kai pirmą kartą žaidžiau Carcassonne su Jonu, jam šis žaidimas taip pat pasirodė per lengvas. Bet pažaidęs su stipriais varžovais „on- line“ nuomonę pakeitė. Ko pasėkoje - Jis Carcassonne Lietuvos Čempionas. Taigi, kas neturi galimybių išmėginti jėgas su stipriais varžovais, žaiskite „on-line“. Tuomet susitiksime kitais metais, kitame Carcassonne čempionate. Aš planuoju rimtai pasirengti - net šachmatų laikrodį nusipirksiu, kad priprasčiau prie riboto laiko.

CARCASSONNE “ŠEIMOJE” PAGAUSĖJIMAS

Šiais metais buvo išleistas naujas Carcassonne “šeimos” žaidimas, skirtas vaikams- „Die Kinder von Carcassonne“. Šis žaidimas skirtas žaidėjams, nuo 4 metų ir gali jį žaisti nuo 2 iki 4 žaidėjų. Vidutiniškai viena partija tęsiasi apie 10 minučių. Autorius Marco Teubner. Žaidimo sudėtis: 36 landšafto kortelės ir 36 figūrėlės ( po aštuonias visų keturių spalvų).

Siužeto legenda: Liepos 14 diena - Nacionalinė Prancūzijos šventė, kurios metu visos Carcassonne miesto karvės ir vištos yra paleidžiamos į laisvę. Tuo labai džiaugiasi vaikai, kurie gaudo jas iki saulėlydžio.

Žaidimo procesas:

1.Žaidėjas, savo ėjimo metu, ima landšafto kortelę ir padeda ją prie kitų, jau padėtų landšafto kortelių. Skirtingai nuo originalios Carcassonnes, kortelės visuomet tinka viena prie kitos

2.Ant kiekvienos kortelės yra nupieštas vaikas, aprengtas kažkurio iš keturių žaidėjų spalva;

3.Kai tik kelias yra pabaigiamas, ant kortelių pastatomos atitinkamos spalvos figūrėlės;

4.Žaidimą laimi žaidėjas, greičiausiai sudėjęs visas savo figūrėles ant landšafto kortelių.

CARCASSONNE „NAMŲ TAISYKLĖS“

Dažnai tenka išgirsti nuomonę, kad Carcassonne žaidimas yra labai lengvas ir greitai atsibosta. Su šia nuomone aš pats nesutinku, kaip ir daugelis šio žaidimo fanų visame pasaulyje. Šiame straipsnelyje noriu pateikti žaidimų fanų sukurtus taisyklių patobulinimus. Su šiomis taisyklėmis žaidimas tampa sudėtingesnis ir yra daugiau taktinių galimybių.
Šios taisyklės, buvo išspausdintos vokiškame internetiniame puslapyje (http://www.hall9000.de/). Jų autoriai - šio žaidimo fanai iš viso pasaulio.
Čia pateikiu lietuvišką vertimą. Labiausiai patikusias taisykles galite panaudoti patys ir įsitikinti kiek galimybių atskleidžia Carcassonne.
1. Žaidimo pradžioje kiekvienas žaidėjas gauna vienuolyno kortelę, kurią jis laiko atverstą šalia savęs. Savo ėjimo metu, jei žaidėjas netraukia kortelės iš bendros krūvos, jis gali padėti šią vienuolyno kortelę ant žaidimo lauko.
2. Žaidimo pradžioje kiekvienas žaidėjas gauna po tris korteles. Savo ėjimo metu žaidėjas deda vieną iš šių kortelių ant stalo ir po to ima vieną kortelę iš bendros krūvos. Kiekvienas žaidėjas visuomet rankoje turi po tris korteles.
3. Žaidimo pradžioje yra atverčiamos trys kortelės. Savo ėjimo metu žaidėjas gali traukti kortelę iš užverstų kortelių krūvos, arba pasirinkti vieną iš atverstų kortelių. Jei žaidėjas pasirinko atverstą kortelę, tai po jo ėjimo yra atverčiama dar viena kortelė. Tokiu būdu šalia žaidimo lauko visuomet yra atverstos trys kortelės.
4. Žaidėjas negali pastatyti figūrėlės ant ką tik padėtos kortelės. Jis gali statyti figūrėles tik ant anksčiau padėtų kortelių. Žinoma, jei nedraudžia kitos taisyklės.
5. Žaidimo pabaigoje nepabaigti miestai, keliai ir vienuolynai neduoda taškų.
6. Žaidimo pradžioje kortelės yra išdalinamos visiems žaidėjams. Žaidėjai gali bet kuriuo metu žiūrėti jiems išdalintas korteles. Vienuolynus galima taip pat išdalinti po lygiai.
7. Vietoj to, kad padėtumėte figūrėlę ant kortelės, jūs galite pasirinkti vieną iš šių veiksmų: a) perkelti savo figūrėlę ant šalia esančios kortelės; b) perkelti valstietį į šalia esančią nepabaigtą statyti pilį; c) perkelti du riterius į užimtą kito žaidėjo vienuolyną, (tuomet kitas žaidėjas turi pasiimti iš vienuolyno visus savo vienuolius); d) perkelti riterį ant kelio, jei kelias yra toje pačioje kortelėje.
8. Šis variantas beveik toks pat kaip ir septintasis. Skiriasi tik tuo, kad jūs galite padėti ne vieną, o dvi figūrėles laikydamiesi taisyklių, kurios nurodytos septintajame punkte.
9. Vietoj to, kad korteles dėliotumėte įprastuoju būdu, jūs galite apversti ir padėti kortelę apverstą. Apversta kortelė reiškia kalnus ir figūrėlė vadinama kalnakasiu. Kalnų kortelė gali ribotis tik su laukų kortele, į ją negali vesti kelias. Figūrėlė išlieka žaidimo lauke iki žaidimo pabaigos. Žaidimo pabaigoje, jei dviejų kortelių ribose yra miestas su herbu, tai kalnakasys yra laikomas riteriu ir gauna už tai taškus. Taip pat jis yra laikomas valstiečiu, kuris aprūpina šį miestą.
10. Padėjęs kortelę, žaidėjas gali išleisti bet kokį kiekį taškų (paeiti savo figūrėle atgal skaičiavimo lentoje). Už kiekvieną išleistą tašką jis gali nuo žaidimo lauko nuimti vieną neužimtą kvadratą ir padėti jį į kitą vietą (bet turi padėti taip, kad bent dvi šio kvadrato kraštinės liktų laisvos). Žaidimo laukas tokiu būdu negali būti padalintas, jis ir toliau turi likti vientisas. Pabaigęs dėlioti korteles, žaidėjas gali padėti savo figūrėlę ant paskutinės padėtos kortelės.
11. Išrinkite žaidėją, kuris eis pirmas. Jis ištraukia tiek kortelių kiek žaidėjų žaidžia. Ir duoda sau ir kiekvienam priešininkui po kortelę. Po to, pradedant nuo pradedančio žaidėjo, kiekvienas žaidėjas padeda savo korteles ir atlieka veiksmus. Po to traukia korteles sekantis žaidėjas, sėdintis iš kairės žaidėjui, kuris pradėjo prieš tai. Jis taip pat traukia korteles ir viskas kartojasi.
12. Kiekis žaidime naudojamų figūrėlių priklauso nuo žaidėjų skaičiaus; jei žaidžia tik du žaidėjai - tai jie gauna po 7 figūrėles, jei trys - po 6 figūrėles, jei keturi - po 5 figūrėles.
13. Savo ėjimo metu žaidėjas traukia dvi korteles. Ir jas abi padeda. Žaidimo pabaigoje, už nepabaigtus statyti vienuolynus taškus gauna priešininkas iš kairės.
14. Kad kiekvienas žaidėjas žaidimo metu padarytų vienodą skaičių ėjimų, reikia nuimti dalį kortelių. Jei žaidžia du žaidėjai tai reikia nuimti vieną kortelę, jei trys – dvi korteles, jei keturi - tris korteles, jei penki - viena kortelę.

GERI STALO ŽAIDIMAI ŠEIMAI

Lietuvoje dar gaji nuomonė, kad stalo žaidimai yra skirti vaikams. Vokietijoje patys populiariausi stalo žaidimai yra skirti būtent šeimoms. Šeimos tipo žaidimai sukurti taip, jog jie būtų įdomūs ir vaikams, ir tėveliams.
Lietuvoje šio tipo žaidimų taip pat yra labai daug, bet informacijos apie juos trūksta.
Gal todėl, jog ši gera tradicija žaisti kartu visai šeimai pas mus dar nėra taip išplitusi kaip vakaruose? Manau dar daug vandens nutekės, kol žmonių sąmonėse kažkas pasikeis. Bet kaip sako: „ lašas po lašo ir akmenį pratašo“. Norėčiau pasiūlyti paskaityti keletą šeimai skirtų stalo žaidimų apžvalgų.
Carcassonne – vienas iš universaliausių žaidimų, pats pradėjau jį žaisti prieš penkis metus ir vis dar žaidžiu ( bet jau su papildymais), Geoprimo- puikus pažintinis žaidimas su mažesniais vaikais ir Los Mampfos- fantastiškas žaidimas! Pamenu, kai dukra buvo mažesnė ir jai atsibosdavo žaisti šį žaidimą, tai mes abu su žmona visada pabaigdavome žaisti iki galo. Atrodo paprastas žaidimas, bet kažką nepaprasto turi savyje....