V-asis GRUPĖS SUSITIKIMAS

Susitikome pažaisti Kovo 11 dieną. Gerai, kad tiek tų švenčių daug turime, tai yra kada susitikti. Šįsyk labai norėjosi išsiaiškinti, kuris gi žaidimas yra geresnis: Puerto Rico ar Caylus.
Bet viskas nuosekliai, žaidėme ne tik tuos du žaidimus:
BATTLE LORE- kuo toliau, tuo labiau man patinka šis žaidimas. Šįsyk žaidėme penktąjį scenarijų, kuris jau yra su magijomis. Pats žaidimas tikrai pasidaro dar įdomesnis. Kol kas šis žaidimas man yra geriausias iš aidimų, skirtų dviems žaidėjams. Galbūt žiūrint iš šalies, atrodo keistai, kai suaugę žmonės žaidžia su kareivėliais, o pergalė visiškai priklauso nuo to, kaip iškris kauliukai ir kokias kortas ištrauksi. Taip tik atrodo.... Net ir gavus geras kortas reikia sugebėti jas panaudoti tinkamiausiu metu, kada jos padarys daugiausiai žalos priešininkui. Tik lygioje kovoje lemiamu veiksniu gali tapti sėkmė. Kaip karinis žaidimas, jis pakankamai įdomus. Čia reikia numatyti priešininko veiksmus, laiku persigrupuoti ir netikėtai, panaudojus vieną iš ypatingų kortelių- smogti priešininkui. Bet, tenka pripažinti, kad šis karinis žaidimas jis yra skirtas daugiau pradedantiesiems.
PUERTO RICO- kadangi keli žaidėjai šį žaidimą žaidė pirmą kartą, tai pirmoji partija buvo daugiau mokomoji. Šį žaidimą žaidžiau jau gal kokį dešimtą kartą, tad leidau sau paeksperimentuoti. Labai įdomi man atrodė strategija, kur pagrindas būtų, pakrauti laivus ir turėti prieplauką. Tai leidžia krauti prekes, net ir tada kai jau jos nebetelpa į laivus. Kadangi žaidėme penkiese, tai pastebėjau, kad kai kurie taktiniai sprendimai jau nebe tokie efektyvūs kaip tarkim žaidžiant trise. Manau vis dėlto pats žaidimas pritaikytas keturiems- penkiems, bet iš bėdos galima žaisti ir trise. Kai jau žaidėme antrąją partiją, pabandžiau savo naują strategiją pritaikyti realybėje - iš pradžių viskas ėjosi gerai. Taškais pirmavau, bet po kurio laiko pradėjo trukti pinigų. Net tris statytojo fazes praleidau ir nieko nepasistačiau, nors ir turėjau dvi akmens skaldyklas. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad kai tau sekasi su taškais ir produkcija, gali taip prastai eitis su pinigais. Žaidžiant trise taip nebūdavo. Todėl desperatiškai pradėjau stengtis prasimanyti pinigų. Kad atsirastų pinigų, teko rinktis ne tas korteles, kurios man naudingos, bet tas ant kurių buvo pinigų. Visada buvau pripratęs turėti manufaktūrą ir kavos fabrikėlį, prasisukdavau su pirkliu ir pinigų visada turėdavau į valias. Nemaniau, kad taip sunku pinigų prasimanyti žaidimui įpusėjus, kai jau nebėra pigesnių kortelių. Todėl teko pasistengti, kad kuo greičiau baigtųsi žaidimas, kad nebūčiau sutriuškintas ir išlikčiau per viduriuką. Pamažu baigiu išbandyti įvairias strategijas, artėja laikas kai jau reiks pradėti žaisti su papildymu.
CAYLUS- sužaidėme dvi partijas, kurios buvo viena į kita visiškai nepanašios. Pirmoji gavosi gana keista, nes pradėjau žalių namų statybas, o kiti statė pilies požemius ir ilgą laiką nestatėme geltonų pastatų. Tai prasidėjo badas su resursais, o pinigų kiekvienas turėjo didelį perteklių. Iki žaidimo pabaigos taip ir nepriėjome prie mėlynų pastatų statybos ir pati partija buvo visai neįdomi. Pastatų pastatėme labai mažai. Todėl su valdytoju nebuvo ką kenkti. Nemaniau, kad neapgalvoti sprendimai gali taip smarkiai išdarkyti patį žaidimą. Bet, pasirodo, jis nuo to neapsaugotas. Antrą partiją žaidėme trise ir jos metu nusprendžiau, kad, įvertinus praeitos partijos klaidas, reikėtų rinką užtvindyti resursais. Kortelė, kuri duoda tris resursus, man pasirodė labai patraukli, juk ir aš pats gaunu ir resursą, ir tašką. Bet žaidžiant trise, ji pasirodo yra per gera priešininkams, o ir su valdytoju kenkt nebegali, nes ir pats nori gauti viena resursą. Taigi šįsyk rinkoje buvo labai daug resursų, todėl pilis augo kaip ant mielių, per vieną ratą sugebėdavome panaikinti net 20 taškų atsilikimą. Jei būtume sužaidę iki galo, ko gero kiekvienas būtumėme pasiekę 100 taškų riba. Pasirodo žaidėjai savo veiksmais labai smarkiai gali pakeisti patį žaidimą ir ne į gerąją pusę. Po to, kai jis taip pasikeičia, visos strategijos „eina šuniui ant uodegos“, jis tampa nebeprognozuojamas.
PANDEMIC- kai visą dieną žaidi tokius žaidimus, būni įsiaudrinęs. Todėl norint ramiai užmigti reikia pabaigai sužaisti kažką ramaus. Todėl pabaigai nusprendėme išgelbėti pasaulį. Žaidėme tik dviese. Kadangi turėjome „mediko“ ir „mokslininko“ personažus, pakankamai neskausmingai išgelbėjome pasaulį. Manau, kad šie personažai stipriausi. Net neįsivaizduoju kaip pavyktų išgelbėti pasaulį su „statytoju“ ir „dispečeriu“. Šis žaidimas man taip pat patinka, trukmė apie valandą , dinamiškas, o, svarbiausia, „gerietiškas“.
IŠVADOS: visgi Puerto Rico geresnis. Abi Caylus partijos parodė, kad žaidėjai savo sprendimais gali smarkiai paveikti patį žaidimą, ko pasėkoje jis pasidarys tiesiog neatpažįstamas. Dar negalėčiau teigti, kad tai pliusas. Šiuo metu manau, kad tai minusas. Puerto Rico žaidime žaidėjai negali taip smarkiai pakeisti žaidimo, nors tai ir daro šį žaidimą panašų į pasjansą. Jis labiau prognozuojamas, kitų žaidėjų veiksmai neturi didelės įtakos tau. O svarbiausia - jie negali smarkiai paveikti paties žaidimo.

STALO ŽAIDIMŲ GRUPĖS I SUSITIKIMAS

Prieš pusantrų metų rinkdavomės pas mane, nes klubas neturėjo patalpų. Praėjo metai ir vėl grįžome į tą patį tašką... Tik dabar ne todėl, kad nėra patalpų, o todėl, kad atsirado noras pažaisti sunkesnių žaidimų. Nemažai jų jau pas mane prisikaupė, taip pat nemažai galiu gauti ir iš kitų aistringų stalo žaidimų mėgėjų. Tai žaidimai, kur reikia pasėdėti, taisykles pastudijuoti (būna ir po 40 puslapių), o be to ir patys žaidimai trunka ilgiau. Diena pasirinkta pirmajam pasižaidimui irgi neeilinė - Sausio 1-oji. Turiu prisipažinti, kad teko netgi sutrumpinti Naujųjų šventimą ir grįžti anksčiau namo, kad galva rytą atsikėlus butų „šviesesnė“.
Pirmam kartui pasirinkome šiek tiek lengvesnius žaidimus:
Katano salos naujakuriai (kortinis) - gan smagus žaidimas, kurį galima žaisti tik dviese. Pats žaidžiau jau trečia kartą ir vis atrandu naujų taisyklių, kurių pirmus kartus žaisdamas nesupratau. Nuo Katano stalo žaidimo jis skiriasi dar ir tuo, kad galimybės pakenkti priešininkui yra kur kas didesnės - plėšikas šiame žaidime nėra didžiausias blogis, nuo jo dar galima apsiginti. Tuo tarpu varžovas turėdamas „malūno“ figūrėlę gali pridaryti daugiau bėdos, be to dar yra įvairios veiksmo kortelės. Pvz.: panaudojus „pirklio“ kortelę priešininkas gali paimti iš tavęs bet kokius du norimus resursus, o atiduoda vieną, kurio jam nereikia. Žaidimas tikrai geras kas dar neišbandė - siūlau išbandyti.
Die Saulen der Erde - šį žaidimą mes dar tik mokėmės, pats žaidžiau pirmą kartą. Pats žaidimas visų pirma gražus, vidutinio sunkumo strateginis – ekonominis. Sėkmės faktorius jame nėra lemiantis, reikia pagalvoti kaip geriau pasinaudoti įvairiomis galimybėmis. Manau dar ne vieną kartą sužaisiu šį žaidimą.
Puerto Rico- žaidžiau aš jį pirmą kartą prieš kokius 4 mėnesius, bet tiek atžaistas, kad man jis jau „senas geras“. Kiekvieną kartą žaisdamas bandau naudoti naujas strategijas (aišku nepamirštu ir jau pasiteisinusių) ir vis randu naujų galimybių. Kai žaidėme šį žaidimą, vyko bekompromisinė kova - naujokų tarp mūsų nebuvo, visi jau bent po tris kartus buvome žaidę. Paskutiniu metu retokai bežaidžiu, bet jei yra galimybė pažaisti su patyrusiais - niekada neatsisakau.
Notre Dame – netikėtai tapo „vakaro vinimi“. Pradžioje labai vangiai skaitėsi taisyklės, vienu metu net pagalvojau, kad teks žaisti ką nors kitą (nors labai norėjosi išbandyti). Bet atkaklumas laimėjo, įveikėme mes taisykles ir taip vangiai pradėję sužaidėme 3 partijas. Gal būtume sužaidę dar kokią vieną, bet jau buvo 12 valanda nakties (pradėjome žaisti 12 valandą dienos). Pačios žaidimo taisyklės nėra sudėtingos, net lengvesnės už Puerto Rico. Sunkiausia su kortelėmis, reikia šiek tiek laiko kol perpranti kaip jomis geriausiai pasinaudoti. Bet kai perpranti, tai daugiau nereikia žiūrėti vis į taisykles tam, kad išsiaiškintum vieną ar kitą taisyklę. Labai aiškiai viskas surašyta simbolių kalba.
IŠVADOS: karingiausias žaidimas, kurį žaidėme, buvo Katanas (kortinis), šiame žaidime galima buvo labiausiai „nukenkti“ priešininką. Die Saulen der Erde ir Notre Dame tai daugiau „pasjansinio“ tipo žaidimai, kur kiekvienas žaidžia savo smėlio dėžėje ir stengiasi kuo geriau sudėlioti savo „pasjansą“. Tokių žaidimų privalumas, kad juos žaidžiant nebūna pykčių. Puerto Rico sakyčiau taip pat „pasjansinis“ žaidimas, bet čia labai svarbu žiūrėti, kad tavo atlikti veiksmai nebūtų perdaug naudingi priešininkams. Pakenkti daug kitiems negali, bet padėti, pasielgęs neapdairiai, gali nemažai.