STALO ŽAIDIMAS: NOTRE DAME

Notre Dame - tai vidutinio sunkumo ekonominis žaidimas, pastaruoju metu labai populiaria istorine tematika. Žaidėjai tampa įtakingais XIV a. pabaigos Paryžiaus gyventojais. Šio miesto kvartaluose jie kovoja, siekdami asmeninės gerovės ir pripažinimo. Kiekvienas didikas su savo patikėtiniu, užima miesto kvartalus ir stengiasi, sumaniai pasirinkdamas savo veiksmus, gauti kuo daugiau prestižo taškų. Žaidimas vyksta 3 periodais, kiekvienas periodas susideda iš 3 turų. Taigi iš viso yra sužaidžiami 9 turai. Kiekvieno turo metu žaidėjas gali du kartus, naudodamasis veiksmo kortomis, aktyvuoti savus kvartalus, padėdamas įtakos kauliuką. Tačiau žaidėjas visada turi apsispręsti, ką pasirinkti aktyvuoti- ar banką, kuris duos pinigų, ar paremti rezidenciją, kuri suteiks prestižo taškų, ar investuoti į kokį kitą savo kvartalo pastatą. Kiekvieno turo pabaigoje žaidėjai gali samdyti vieną iš atverstų trijų asmenų, kuris suteiks jiems papildomų prestižo taškų, apsaugos nuo maro ar padės atlikti kitus veiksmus. Žaidėjai turėtų būti atidūs, nes kiekvieno turo pabaigoje yra skaičiuojami maro taškai ir, jei kvartalą užpuls maras, žaidėjai praras dalį surinktų taškų ir vieną įtakos kauliuką.
Notre Dame žaidime nėra tiesioginio kontakto su kitais žaidėjais, todėl žaidėjai negali vienas kitam kenkti ar padėti. Na nebent padėjus kauliuką Notre Dame sumažinti kitam žaidėjui jo gaunamų taškų kiekį ar su karieta važiuojant susirinkti visas vertingiausias ambasadas.
Žaidimo esmė - nuolatinis pasirinkimas vienos iš kelių patrauklių galimybių. Šiame žaidime visada trūksta kažkurių resursų, tad tenka rinktis ar gauti pinigus, o gal parke padėti antrą kauliuką, kad kiekvieną kartą, gaudamas taškus, gautum papildomą tašką, o gal padėti kauliuką ligoninėje, kad maras neužkluptų nepasiruošusio? Galimybių netrūksta, bet kuriai suteikti pirmenybę? Sunkokas klausimas. Situacija žaidime keičiasi kiekvieną raundą, be to yra ir atsitiktinumo faktorius, bet jis daugiau susijęs su veiksmo kortų paskirstymu. Žaidimo taisyklės nėra trumpos, bet vieną sykį perpratus, nebereikia vis kartoti. Žaidimo procesas yra logiškas, be to labai padeda simbolių žymėjimas, todėl vos pažvelgus į simbolius tampa aišku, kas ką daro ar kas ką duoda. Ir nors žaidime nėra tiesioginio kontakto su kitais žaidėjais, pats žaidimas „įtraukia“ ir yra gana azartiškas.

STALO ŽAIDIMŲ GRUPĖS I SUSITIKIMAS

Prieš pusantrų metų rinkdavomės pas mane, nes klubas neturėjo patalpų. Praėjo metai ir vėl grįžome į tą patį tašką... Tik dabar ne todėl, kad nėra patalpų, o todėl, kad atsirado noras pažaisti sunkesnių žaidimų. Nemažai jų jau pas mane prisikaupė, taip pat nemažai galiu gauti ir iš kitų aistringų stalo žaidimų mėgėjų. Tai žaidimai, kur reikia pasėdėti, taisykles pastudijuoti (būna ir po 40 puslapių), o be to ir patys žaidimai trunka ilgiau. Diena pasirinkta pirmajam pasižaidimui irgi neeilinė - Sausio 1-oji. Turiu prisipažinti, kad teko netgi sutrumpinti Naujųjų šventimą ir grįžti anksčiau namo, kad galva rytą atsikėlus butų „šviesesnė“.
Pirmam kartui pasirinkome šiek tiek lengvesnius žaidimus:
Katano salos naujakuriai (kortinis) - gan smagus žaidimas, kurį galima žaisti tik dviese. Pats žaidžiau jau trečia kartą ir vis atrandu naujų taisyklių, kurių pirmus kartus žaisdamas nesupratau. Nuo Katano stalo žaidimo jis skiriasi dar ir tuo, kad galimybės pakenkti priešininkui yra kur kas didesnės - plėšikas šiame žaidime nėra didžiausias blogis, nuo jo dar galima apsiginti. Tuo tarpu varžovas turėdamas „malūno“ figūrėlę gali pridaryti daugiau bėdos, be to dar yra įvairios veiksmo kortelės. Pvz.: panaudojus „pirklio“ kortelę priešininkas gali paimti iš tavęs bet kokius du norimus resursus, o atiduoda vieną, kurio jam nereikia. Žaidimas tikrai geras kas dar neišbandė - siūlau išbandyti.
Die Saulen der Erde - šį žaidimą mes dar tik mokėmės, pats žaidžiau pirmą kartą. Pats žaidimas visų pirma gražus, vidutinio sunkumo strateginis – ekonominis. Sėkmės faktorius jame nėra lemiantis, reikia pagalvoti kaip geriau pasinaudoti įvairiomis galimybėmis. Manau dar ne vieną kartą sužaisiu šį žaidimą.
Puerto Rico- žaidžiau aš jį pirmą kartą prieš kokius 4 mėnesius, bet tiek atžaistas, kad man jis jau „senas geras“. Kiekvieną kartą žaisdamas bandau naudoti naujas strategijas (aišku nepamirštu ir jau pasiteisinusių) ir vis randu naujų galimybių. Kai žaidėme šį žaidimą, vyko bekompromisinė kova - naujokų tarp mūsų nebuvo, visi jau bent po tris kartus buvome žaidę. Paskutiniu metu retokai bežaidžiu, bet jei yra galimybė pažaisti su patyrusiais - niekada neatsisakau.
Notre Dame – netikėtai tapo „vakaro vinimi“. Pradžioje labai vangiai skaitėsi taisyklės, vienu metu net pagalvojau, kad teks žaisti ką nors kitą (nors labai norėjosi išbandyti). Bet atkaklumas laimėjo, įveikėme mes taisykles ir taip vangiai pradėję sužaidėme 3 partijas. Gal būtume sužaidę dar kokią vieną, bet jau buvo 12 valanda nakties (pradėjome žaisti 12 valandą dienos). Pačios žaidimo taisyklės nėra sudėtingos, net lengvesnės už Puerto Rico. Sunkiausia su kortelėmis, reikia šiek tiek laiko kol perpranti kaip jomis geriausiai pasinaudoti. Bet kai perpranti, tai daugiau nereikia žiūrėti vis į taisykles tam, kad išsiaiškintum vieną ar kitą taisyklę. Labai aiškiai viskas surašyta simbolių kalba.
IŠVADOS: karingiausias žaidimas, kurį žaidėme, buvo Katanas (kortinis), šiame žaidime galima buvo labiausiai „nukenkti“ priešininką. Die Saulen der Erde ir Notre Dame tai daugiau „pasjansinio“ tipo žaidimai, kur kiekvienas žaidžia savo smėlio dėžėje ir stengiasi kuo geriau sudėlioti savo „pasjansą“. Tokių žaidimų privalumas, kad juos žaidžiant nebūna pykčių. Puerto Rico sakyčiau taip pat „pasjansinis“ žaidimas, bet čia labai svarbu žiūrėti, kad tavo atlikti veiksmai nebūtų perdaug naudingi priešininkams. Pakenkti daug kitiems negali, bet padėti, pasielgęs neapdairiai, gali nemažai.