SAVAITĖS APŽVALGA 2009 LAPKRIČIO 9 – LAPKRIČIO 15

Sankt Petersburg – 1 partija
Katano salos Naujakuriai – 5 partijos
Carcassonne – 1 partija
Sushizock im Gockelwok – 1 partija
Durch die Wuste – 3 partijos
Relikt – 1 partija
Jungle Speed – 1 partija
Taluva – 2 partijos

Katano salos naujakuriai – manau tai vienas geriausių žaidimų pradedantiesiems žaidėjams. Kai žaidžiu su draugais (kurie šį žaidimą žaidžia pirmą kartą) visada juokauju, kad tai ilgas žaidimas. Visi stebisi, nes ant dėžutės juk parašyta 90 minučių. Tuomet ir paaiškinu, jog 90 minučių - tai vienos partijos trukmė, bet šis žaidimas toks, kad niekuomet neužtenka vienos partijos. Šis kartas buvo kaip visada - baigėme tik 2 valandą nakties, kai jau buvome sužaidę 5 partijas. Negalėčiau pasakyti, kad tai mano mėgstamiausias žaidimas, bet jį žaidžiu dažniau nei kitus. Tiesa, būna, kad pusę metų nežaidžiu, bet po to vėl ir vėl prie jo grįžtu. Kol turėsiu draugų, su kuriais dar šio žaidimo nežaidžiau, jis pas mane nedulkės.
Carcassonne – tai dar vienas žaidimas, kurį mėgstu karst nuo karto sužaisti. Bet žaidžiant su didesne kompanija, man būtini papildymai. Be jų žaidimas nuobodokas. Labiausiai mėgstu : „užeigas ir katedras“, „pirkliai ir statytojai“ ir „abatija ir meras“. Žaidžiant dviese renkuosi tik pagrindinį žaidimą, papildymai man nereikalingi. Ir be jų žaidimas pakankamai sunkus. Net ir žaidžiant su mažiau patyrusiu priešininku nėra taip paprasta laimėti, kartais tenka paprakaituoti.
Sushizock im Gockelwok – tai dar vienas žaidimas kauliukais, kurio autorius Reiner Knizia. Visada spėliodavau - kas gi slepiasi po šiuo vardu. Juk negali vienas žmogus sukurti apie 20 žaidimų per metus. Bet kai nusipirkau knygą, kurioje buvo surinkti 124 žaidimai kauliukais ir pamačiau, kad šio rinkinio autorius tas pats Reiner Knizia, tapo viskas aišku. Kai esi surinkęs tiek žaidimų, kodėl gi negali jų pritaikyti ir, pateikęs juos naujoje šviesoje, išleisti? Šis žaidimas, kaip ir daugelis kitų jo sukurtų, yra azartiškas, linksmas ir paprastas. Žaidėjai meta kauliukus ir stengiasi surinkti pačią geriausią kombinaciją. Jie gali iš bendros eilės paimti: mėlyną pliusinę kortelę, arba raudoną minusinę. Taip pat gali apvogti kitą žaidėją, iš, žaidėjas meta penkis kauliukus, ir, jei nepavyksta iš pirmo karto, turi dar galimybę kartoti savo metimus antrą ar trečią kartą. Po to jau turi atlikti veiksmą, netgi jei jis jam nėra naudingas. Raudonos – minusinės kortelės taip pat yra svarbios, nes, kai yra skaičiuojami taškai už Mėlynas – pliusines korteles, yra skaičiuojamas tik toks kiekis kiek turite raudonų kortelių. Jei jų neturėsite nei vienos, jūsų galutinis rezultatas bus 0. Tuo tarpu jei kelias turėsite tai iš dviejų pliusinių kortelių sumos turėsite atimti minusinių kortelių sumą. Ir tokiu būdu gausite savo surinktų taškų sumą. Žaidimo metu geriausia rinkti mėlynas su didžiausiais skaičiais ir raudonas su mažiausiais, bet to paties dažniausiai nori ir visi kiti žaidėjai. Todėl saugokitės, nes jei pasiseks priešininkui - galite būti apvogtas. Pats žaidimas šiek tiek primena Picomino žaidimą, bet man pasirodė šiek tiek įdomesnis. Vis dėlto jį priskirčiau prie lengvų žaidimų, kurį galima sužaisti prieš kažką rimtesnio. O ir trukmė jo apie 20 minučių. Galima žaisti nuo 2 žaidėjų, bet įdomiausia keturiese - penkiese.
Durch die Wuste – tai dar vienas Reiner Knizia žaidimas. Taisyklių neaptarinėsiu, plačiau galite su jomis susipažinti mano tinklalapyje. Kiek plačiau apie įspūdį. Žaisti gali nuo 2 iki 5 žaidėjų, bet įdomiausia keturiese. Pats žaidimas man labai priminė to paties autoriaus garsųjį žaidimą Genial. Tik šiek tiek sudėtingesnis. Žaidėjai stengiasi žaidimo pradžioje užsiimti kuo geresnes pozicijas, kad galėtų surinkti kuo daugiau taškų, bet gera vieta, po kelių varžovų ėjimų gali tapti pačia prasčiausia. Todėl nėra taip lengva įvertinti visus faktorius ir pasirinkti patį geriausia sprendimą. Žaidimo laukas kiekvieną kartą vis kitoks, o ir varžovai prioritetus gali susidėlioti priešingoje lentos pusėje. Todėl žaidžiate kaskart vis kitą žaidimą, jis nebus panašus į praeitą partiją. Atvirai pasakysiu - žaidimas visai patiko, šiame žaidime daug yra atsitiktinumo ( sunku numatyti varžovų ėjimus), todėl tai, kad turiu kituose žaidimuose patirties man laimėti nepadėjo. Aišku pažaidus 3 partijas atsirado ir savos strategijos, bet labai svarbu stebėti varžovų veiksmus. Nes jie gali viską sugadinti, todėl realiai jūs žaidžiate taip kaip jums leidžia varžovai, bet turite pasinaudoti galimybėmis ir šiek tiek aplenkti juos. Kaip ir žaidžiant Genial visad yra bent keletas gerų ėjimų, ir labai sunku suprognozuoti, kuria galimybe dar suspėsite pasinaudoti, o kurią užtvers varžovas.
Taluva – apie šį žaidimą jau esu rašęs anksčiau, jis man vis dar neatsibosta. Šiame žaidime taip greitai viskas keičiasi, kad sunku net suprognozuoti kaip atrodys sala po kelių ratų. Šiame žaidime atsitiktinumo praktiškai nėra. Turi taip žaisti, kad varžovų ėjimus galėtum numatyti iš anksto, o jie tavųjų kėslų neperprastų. Šiame žaidime žaidėjai kenkia vienas kitą pastoviai, pats žaidimas - tai nuolatinis „gaisrų gesinimas“. Nes kiekvienas stengiasi plėsti savo gyvenvietes, kad galėtų statyti šventyklą. Nespėji vienos gyvenvietė sunaikinti, o jau kitas žaidėjas grėsmingai apsistatė. Todėl šiame žaidime visi kolektyviai, padėdami vienas kitam, naikina kitų žaidėjų namelius ir taip visą žaidimą. Sakyčiau išeina kolektyvinis „kenkimo“ žaidimas, kad ir kaip keistai tai beskambėtų. Laimi tas žaidėjas, kuris sugeba pergudrauti priešininkus ir tokiomis sudėtingomis ( pastovaus naikinimo) sąlygomis visgi pasistatyti šventyklas ar bokštus. Negalėčiau jo palyginti su kuriuo nors kitų, jis tikrai toks vienintelis ir nepakartojamas.

SAVAITĖS APŽVALGA 2009 SPALIO 26 – LAPKRIČIO 1

Katano salos naujakuriai- 2 partijos,

Race for the Galaxy – 3 partijos,

Manhetten – 1 partija,

Streeat Paintball– 3 partijos,

Marrakech – 1 partija,

Saboteur – 1 partija,

Sankt Petersburg – 1 partija,

Carson sity – 1 partija.

Ši savaitė buvo pakankamai aktyvi ir sužaidžiau nemažai žaidimų. Net tris iš jų žaidžiau pirmą kartą. Apie kai kuriuos iš jų užsiminsiu plačiau.

Katano salos naujakuriai – šįsyk žaidžiau su papildymu, kur gali žaisti šeši žaidėjai. Laukas šiek tiek padidėja, bet ir konkurencija pakankamai didelė. Pats žaidimas labai užsitęsia; jei keturiese galima sužaisti per valandą – pusantros, tai šešiese tai trunka nuo dviejų iki trijų valandų. Atrodo vos keli žmonės prisideda, bet žaidimo trukmė padvigubėja. Bene vienintelis pasikeitimas taisyklėse yra tai, kad statyti kelius ir gyvenvietes galima bet kurio žaidėjo ėjimo metu. Ši taisyklė atsirado todėl, kad pas žaidėjus jau įpusėjus žaidimui labai daug susikaupia resursų ir jei jie nėra panaudojami plėšiko išmetimas labai skaudžiai daugumą paliečia. Bet, kaip minėjau, ši aplinkybė labai stabdo patį žaidimą. O be to, pats plėšikas manau praranda pagrindinę savo funkciją - atimti korteles iš tų, kurie turi jų daugiausiai. Todėl, manau, leistinų turėti kortų ribos perkėlimas nuo septynių iki dešimties būtų geresnis sprendimas. Ir žaidimas bus greitesnis, ir plėšikas išliks toks pat efektyvus. Nes žaidžiant šešiese užsimiršti, kad jo reikia bijoti.

Manhetten – žaidėme keturiese, Nuo žaidimo trise šiek tiek skiriasi. Visų pirma tai konkurencija didesnė, lenta juk lieka ta pati- nepadidėja. Aukščiausias dangoraižis, už kurį yra gaunami trys taškai, nebėra toks efektingas. Žaidžiant trise yra žaidžiami šeši turai ir po kiekvieno iš jų skaičiuojami taškai už aukščiausią dangoraižį. Tuo tarpu žaidžiant keturiese yra tik keturi turai.

Visgi šį žaidimą priskirčiau prie „išgyvenimo“ žaidimų. Žaidi, stengiesi su niekuo nekonfliktuoti, vaidini „taikų avinėlį“, kuris net nesiruošia laimėti ir stebi kaip kiti pešasi tarpusavy. Ir tik pabaigoje tari savo svarų žodį, kai kiti jau ir pasivyti negali.

Marrakech – šį žaidimą taip pat išbandžiau pirmą kartą. Visų pirma reikėtų pabrėžti, kad labai kokybiškai išleistas. Kilimai kaip tikri, žaidimo kauliukas ir kilimų pardavėjo figūrėlės didelės, kokybiškos. Manau vienintelis trūkumas - šiek tiek slidoka žaidimo lenta, dėl ko žaidimo pradžioje kilimai slidinėja po lentą. Bet kai žaidimas įpusėja, viskas susitvarko. Šis žaidimas, manau, patiks visiems, kuriems patinka „Quoridor“. Žaisti gali nuo dviejų iki keturių žaidėjų. Vėlgi, kaip ir Quoridor, jį įdomiausia žaisti keturiese. Žaidėjai savo ėjimo pradžioje pasuka pirklį į tą pusę, į kurią nori eiti. Tuomet meta kauliuką ir paeina per nurodytą skaičių langelių. Jei atsistojo ant laukelio kur yra vieno iš priešininkų kilimas, turi sumokėti tokią sumą, kiek langelių iš viso užima šis kilimas ( vienas langelis vienas pinigas). Todėl kartais tai gali kainuoti nemažai. Jei atsistojo ant savo kilimo ar tuščio langelio niekam mokėti nereikia. Po to padeda savo spalvos kilimą šalia figūrėlės, bet reikia stengtis taip padėti, kad praplėstumėte savo teritoriją ir kuo labiau „nukenktumėte“ priešininkus. Žaidimo pabaigoje yra skaičiuojami pinigai ir kilimai, kas surenka daugiausiai, tas ir laimi. Žaidimas trunka apie pusvalandį, taigi visai neilgas. Kas mėgsta sunkesnius žaidimus, gilių strategijų čia neras. Pakankami paprastas smagus žaidimas.

Sankt Petersburg – žaidėme penkiese, bet naudojome tik pirmąjį papildymą. Vėlgi tas pats pastebėjimas kaip ir su Naujakuriais - žaidimas ženkliai prailgėja. Esu pripratęs, kad kai žaidžia keturiese žaidimas trunka valandą – pusantros, bet žaidžiant penkiese laikas beveik padvigubėja. Pagal trukmę prilygsta „Caylusui“ , bet pagal strategines galimybes atsilieka. Tenka pripažinti, kad su papildymu šis žaidimas labiau subalansuotas. Kai pažaidi ilgiau šį žaidimą, sužinai kurias korteles verta pirkti ir, jei šios papuola jau pačioje žaidimo pradžioje, pergalė praktiškai „kišenėje“. Bet papildyme šios kortelės kaip tik ir išsiima, ir yra pakeičiamos jau nebe tokiomis efektingomis. Taigi, kaip ir minėjau, žaidimas tampa labiau subalansuotas.

Carson city – tai viena iš šio sezono „šviežienų“, pristatyta šiais metais Eseno mugėje.

Populiaria šiais metais kaubojišką tematika. Savo žaidimo „mechanika“ panašus į „Cuba“, „Caylus“ ir „Age III Empyre“. Panašu, kad žaidimo leidėjai pabandė sujungti šiuos žaidimus ir, įnešę kaubojiškų dvikovų elementą, sukūrė gana įdomų produktą.

Labiausiai šis žaidimas panašus į „Caylus“, esminis skirtumas yra kaubojiškos dvikovos. Šis naujas žaidimo elementas leidžia į tą patį laukelį statyti kelis žmogeliukus, ir kai reikia spręsti, kuriam žaidėjui priklausys pastatas ar pinigai, įvyksta dvikova. Dvikovos laimėtojas gauna viską, o pralošėjas grįžta „pabrukęs uodegą“ pas šeimininką. Sprendžiant kuris žaidėjas laimi, yra skaičiuojami pistoletai, o jie susideda iš: išmesto kauliuko akių skaičius, esamų žmogeliukų rezerve skaičiaus, pistoletų ( kurie yra gaunami pastačius kai kuriuos pastatus) skaičius, personažo pistoletų skaičius ir, jei pavyko laimėti, papildomus pistoletus. Bendra suma ir lemia nugalėtoją. Atrodo galbūt sudėtingai, bet iš tikrųjų pakankamai lengva ir gerai pragalvota sistema. Žaidimas paliko labai gera įspūdį ir trukumų kol kas nepastebėjau. Tikiuosi dar ne syki pavyks sužaisti.

SAVAITĖS APŽVALGA 2009 SPALIO 18- 25

Po vasaros poilsio pamažu įsivažiuoju; praeitą savaitę jau sužaidžiau nemažai žaidimų. Ta proga ir norėčiau pasidalinti įspūdžiais.
Katano salos naujakuriai- 1 partija
Race for the Galaxy- 3 partijos
Dominion- 3 partijos
Battlelore- 2 partijos
Manhatten- 2 partijos

Katano salos naujakuriai- viena iš keistesnių partijų, kokias teko sužaisti. Žaidimo pradžioje man labai trūko molio ir medžio, todėl, prieš pasistatant pirmą kelią, sugebėjau pasistatyti du miestus. Nepamenu, kad kada nors taip būtų nutikę. Naujakuriai - vienas iš tų žaidimų, kuriuos norisi sužaisti vėl ir vėl. Ateina laikas ir jis man pabosta, tuomet pusmetį nežaidžiu, o po kurio laiko vėl grįžtu prie jo. Kai žaidi su mažiau patyrusiais žaidėjas, tai labai geras žaidimas. Nes laimėti gali bet kuris. Sėkmės faktorius gana nemažas. Po namelių išsidėstymo iškarto pasimato kas geresnėje pozicijoje, kas favoritas. Štai tada ir prasideda žaidimas ir nebūtinai laimi tas, kuris turi gerą poziciją. Šiame žaidime turi naudotis kitų sėkme ir laukti kada tau pačiam pasiseks. O sėkmė ateis, tik svarbu būti jai pasiruošus, niekada neverta nukabinti nosies.
Race for the Galaxy – kai prieš beveik metus sužaidžiau pirmą kartą, prisipažinsiu, nieko nesupratau. Kelias strategijas( karinę, išradimų) supratau, bet prekyba buvo tamsus miškas. Dažniausiai kai sužaidi žaidimą ir jo nesupranti, įvyksta atmetimo reakcija ir tu supranti, kad šis žaidimas tau netinka. Bet įvyko priešingai - nesupratau ir patiko. Praeitą savaitę pavyko sužaisti net tris kartus. Kiekvieną sykį bandau pasirinkti geriausią strategiją ir suprantu, kad reikės sužaisti dar daug partijų kol perprasiu visas korteles ir galėsiu maksimaliai išnaudoti jų naudą. Aišku žaidimas „pasjansinio“ tipo, su ribotomis galimybėmis kenkti vienas kitą, bet man tokie ir patinka.
Dominion- pačiam šiek tiek keista, kad tik dabar išbandžiau šį žaidimą. Galėjau jį sužaisti ir anksčiau, bet vasarą ilsėjausi, todėl tomis galimybėmis nepasinaudojau. Labiausiai mane nustebino taisyklių paprastumas. Draugas per penkias minutes paaiškino ir mes pradėjome žaisti. Pirma partija užsitęsė apie keturiasdešimt minučių, bet kitoms neprireikė ir pusvalandžio. Pirmas įspūdis, kad tai lengvas žaidimas, kurį visai smagu sužaisti prieš žaidžiant kažką rimtesnio. Tiesa, žaidėme tik dviese, keturiese galbūt sunkiau. Bet kad jis lengvesnis už Race for the Galaxy tai faktas. Nors yra nemaža galimybė pakenkti kitiems varžovams, visgi priskirčiau ji taip pat prie „pasjansinių“ žaidimų. Aišku tai tik pirmas įspūdis, kitos sužaistos partijos galbūt nuomonę pakeis.
Battlelore- šis žaidimas nėra sudėtingas, bet man labai patinka. Paskutinį kartą žaidžiau gal prieš pusmetį, todėl jau buvau jo pasiilgęs. Pradžiai sužaidėme dvi partijas be magijų, bet kitą kartą jau reikės naudotis visais magiškų kortelių privalumais. Vienas iš geresnių žaidimų dviem.
Manhatten- šį žaidimą su draugais paskutinį kartą žaidėme prieš du metus. Pamenu tuomet jis labai mums patiko, bet po kurio laiko kažkaip jį pamiršome ir jis ilgai užsigulėjo lentynoje. Galbūt jo prastas dizainas ir atbaidydavo nuo žaidimo? Praeitą savaitę vėl persiskaičiau taisykles ir sužaidėme. Ir kaip nekeista - patiko! Neveltui juk 1994 metais apdovanojimą gavo kaip geriausias Vokietijos metų žaidimas. Tikiuosi šią savaitę prisėsiu ir parašysiu šio stalo žaidimo apžvalgą. Taisyklės pakankamai paprastos, todėl labai lengva naujam žmogui paaiškinti. Praktiškai visą žaidimą nieko ir neveiki tik ir kenki vienas kitam. Kuo didesni „kenkėjai‘ žaidžia, tuo linksmiau. Labai „kenkėjiškas“ žaidimas!

ĮSPUDŽIAI IŠ „KATANO SALOS NAUJAKURIŲ“ ČEMPIONATO

Šis čempionatas Lietuvoje jau vyko trečią kartą. Ir jame dalyvavo rekordinis dalyvių skaičius - net 55 žaidėjai. Čempionatas vyksta dvi dienas. Pirmąją dieną vyksta keturi atrankiniai raundai. , o antrąją dieną pusfinaliai ir finalas. Po kurio ir yra paskelbiamas žmogus, kuris tampa čempionu ir įgyją teisę atstovauti Lietuvai pasaulio čempionate. Norint patekti į pusfinalį, reikia patekti tarp 16 stipriausių žaidėjų. Pats čempionatas vyksta šveicariška sistema: tai yra stipriausi susitinka su stipriausiais, silpniausi žaidžia su silpniausiais. Tik pirmojo raundo metu susitinka žaidėjai suskirstyti atsitiktinai, vėliau, po pirmojo raundo, yra suvedami rezultatai ir keturi žaidėjai, turintys aukščiausius reitingus žaidžia prie pirmojo stalo, sekantys keturi žaidžia prie antrojo ir t.t. Reitingai nustatomi tokia tvarka: svarbiausias skaičius yra pergalių suma, jei žaidėjai turi vienodai pergalių, tai tuomet skaičiuojama surinktų taškų suma.

Pirmas raundas. Šis žaidimas man pačiam buvo kiek netradicinis. Retai kada žaisdamas renkuosi „grudų/ rudos“ strategiją. Bet šiame žaidime žaidi taip, kaip tau leidžia priešininkai - ne visada pavyksta likti ištikimam savo strategijai. Pasistatęs keturis miestus ir dvi gyvenvietes, laimėjau.

Antras raundas. Šį sykį jau teko žaisti prieš varžovus, kurie turėjo po pergalę ( Adalia, Simakas, Robis) ir kiekvienas iš mūsų puikiai suprato, kad antroji pergalė atveria duris į pusfinalį. Žaidimas ėjosi apylygiai, buvau ištikimas savajai gyvenviečių strategijai ir fortūna atėjo kaip tik laiku. Kai atėjo laikas užbaigti šį žaidimą vietoj reikiamo vieno taško galėjau surinkti net du. Turėjau pakankamai resursų tiek gyvenvietei, tiek miestui.

Trečias raundas. Šis žaidimas vyko prie pirmojo stalo, taigi varžovai buvo visi tuo metu didžiausią reitingą turintys žaidėjai, laimėję abu susitikimus: Jonas Ragaišis, Tomas Petrauskas ir Radisacha. Partija prasidėjo gana netikėtai ir Tomas Petrauskas (Vilniaus stalo žaidimų klubo įkūrėjas) labai įsiveržė į priekį. Visi puolėme vytis, bet kai lyderis turi nemažai gyvenviečių tai ir kolektyvinės pastangos pristabdyti tampa bevaisės. Visą žaidimą vijausi ir surinkau 8 taškus, iki 9 taško pritruko tik vieno bet kokio resurso. Tenka pripažinti, jog Tomas sužaidė labai gerai, ir sugebėjo laimėti, kad ir kaip mes jam trukdėme.

Ketvirtas raundas. Vėlgi žaidžiau prie pirmojo stalo. Varžovai beveik nepasikeitė, tik merginą pakeitė Matas Jūras. Nors jau 100% žinojome, kad į pusfinalį mes patekome, pasiduoti nei vienas nesiruošėme. Iš pradžių kova vyko apylygė, bet Tomas, kaip ir praeitame žaidime, išsiveržė į priekį. Kai jau buvau besusitaikąs su pralaimėjimu, staiga pasisekė. Šiame žaidime labai trūko rudos, todėl retai kas statėsi miestus, o išsivystymo kortų beveik nepirkome. Savo ėjimo metu išmečiau 10 ir priešininkai labai apsidžiaugė, nes gavo rudos. Bet aš panaudojau „monopolio“ kortelę ir susirinkau 8 rūdas. Kadangi ir kitų resursų turėjau nemažai, iš karto pasistačiau du miestus ir pasiėmiau dvi išsivystymo kortas (ten buvo du riteriai). Praktiškai „monopolio“ kortelė man uždirbo 4 taškus (per sekančius du ratus aš įsigijau dar vieną riterį), beliko tik savo ėjimo metu vis atversti po riterį ir tikėtis, kad Tomas nespės surinkti 10 taškų anksčiau nei tai padarysiu aš. Laimei nespėjo.

Rezultatas. Važiuodamas į čempionatą tikėjausi patekti į pusfinalį ir pažaisti su stipriais varžovais. Tik žaisdamas su stipriais varžovais, kažko naujo išmoksti ir pamatai savo silpnąsias vietas. Dvi partijos prie pirmo stalo pilnai pateisino mano lūkesčius, o pergalė netgi su kaupu. Abu žaidėjai, su kuriais du kartus žaidžiau prie pirmojo stalo, pateko į finalą. Taigi turėjau galimybę žaisti tikrai su vienais iš stipriausių žaidėjų. Trys pergalės ir 38 taškai, buvo antras rezultatas iš 55 dalyvavusių žaidėjų. Pernai laimėjau tik dvi pergales ir surinkau 28 taškus ( tada buvau 8). Dalyvavimas čempionatuose yra labai naudingas - gali ne tik pasitikrinti jėgas, bet ir susipažinti su kitais stalo žaidimų mėgėjais.

Kadangi nepavyko suderinti Katano salos naujakurių ir Carcassonne čempionatų ( jie vyko tuo pačiu metu), atsisakiau žaisti pusfinalyje. Vis dėlto Carcassonne žaidimas man labiau patinka. Todėl labai norėjosi išbandyti jėgas su kitais žaidėjais. O be to, viliojo ir Carcassonne laimėtojo prizas - kelionė į stalo žaidimų mėgėjų meką - į Esseno (Vokietija) stalo žaidimų parodą.

STALO ŽAIDIMŲ GRUPĖS I SUSITIKIMAS

Prieš pusantrų metų rinkdavomės pas mane, nes klubas neturėjo patalpų. Praėjo metai ir vėl grįžome į tą patį tašką... Tik dabar ne todėl, kad nėra patalpų, o todėl, kad atsirado noras pažaisti sunkesnių žaidimų. Nemažai jų jau pas mane prisikaupė, taip pat nemažai galiu gauti ir iš kitų aistringų stalo žaidimų mėgėjų. Tai žaidimai, kur reikia pasėdėti, taisykles pastudijuoti (būna ir po 40 puslapių), o be to ir patys žaidimai trunka ilgiau. Diena pasirinkta pirmajam pasižaidimui irgi neeilinė - Sausio 1-oji. Turiu prisipažinti, kad teko netgi sutrumpinti Naujųjų šventimą ir grįžti anksčiau namo, kad galva rytą atsikėlus butų „šviesesnė“.
Pirmam kartui pasirinkome šiek tiek lengvesnius žaidimus:
Katano salos naujakuriai (kortinis) - gan smagus žaidimas, kurį galima žaisti tik dviese. Pats žaidžiau jau trečia kartą ir vis atrandu naujų taisyklių, kurių pirmus kartus žaisdamas nesupratau. Nuo Katano stalo žaidimo jis skiriasi dar ir tuo, kad galimybės pakenkti priešininkui yra kur kas didesnės - plėšikas šiame žaidime nėra didžiausias blogis, nuo jo dar galima apsiginti. Tuo tarpu varžovas turėdamas „malūno“ figūrėlę gali pridaryti daugiau bėdos, be to dar yra įvairios veiksmo kortelės. Pvz.: panaudojus „pirklio“ kortelę priešininkas gali paimti iš tavęs bet kokius du norimus resursus, o atiduoda vieną, kurio jam nereikia. Žaidimas tikrai geras kas dar neišbandė - siūlau išbandyti.
Die Saulen der Erde - šį žaidimą mes dar tik mokėmės, pats žaidžiau pirmą kartą. Pats žaidimas visų pirma gražus, vidutinio sunkumo strateginis – ekonominis. Sėkmės faktorius jame nėra lemiantis, reikia pagalvoti kaip geriau pasinaudoti įvairiomis galimybėmis. Manau dar ne vieną kartą sužaisiu šį žaidimą.
Puerto Rico- žaidžiau aš jį pirmą kartą prieš kokius 4 mėnesius, bet tiek atžaistas, kad man jis jau „senas geras“. Kiekvieną kartą žaisdamas bandau naudoti naujas strategijas (aišku nepamirštu ir jau pasiteisinusių) ir vis randu naujų galimybių. Kai žaidėme šį žaidimą, vyko bekompromisinė kova - naujokų tarp mūsų nebuvo, visi jau bent po tris kartus buvome žaidę. Paskutiniu metu retokai bežaidžiu, bet jei yra galimybė pažaisti su patyrusiais - niekada neatsisakau.
Notre Dame – netikėtai tapo „vakaro vinimi“. Pradžioje labai vangiai skaitėsi taisyklės, vienu metu net pagalvojau, kad teks žaisti ką nors kitą (nors labai norėjosi išbandyti). Bet atkaklumas laimėjo, įveikėme mes taisykles ir taip vangiai pradėję sužaidėme 3 partijas. Gal būtume sužaidę dar kokią vieną, bet jau buvo 12 valanda nakties (pradėjome žaisti 12 valandą dienos). Pačios žaidimo taisyklės nėra sudėtingos, net lengvesnės už Puerto Rico. Sunkiausia su kortelėmis, reikia šiek tiek laiko kol perpranti kaip jomis geriausiai pasinaudoti. Bet kai perpranti, tai daugiau nereikia žiūrėti vis į taisykles tam, kad išsiaiškintum vieną ar kitą taisyklę. Labai aiškiai viskas surašyta simbolių kalba.
IŠVADOS: karingiausias žaidimas, kurį žaidėme, buvo Katanas (kortinis), šiame žaidime galima buvo labiausiai „nukenkti“ priešininką. Die Saulen der Erde ir Notre Dame tai daugiau „pasjansinio“ tipo žaidimai, kur kiekvienas žaidžia savo smėlio dėžėje ir stengiasi kuo geriau sudėlioti savo „pasjansą“. Tokių žaidimų privalumas, kad juos žaidžiant nebūna pykčių. Puerto Rico sakyčiau taip pat „pasjansinis“ žaidimas, bet čia labai svarbu žiūrėti, kad tavo atlikti veiksmai nebūtų perdaug naudingi priešininkams. Pakenkti daug kitiems negali, bet padėti, pasielgęs neapdairiai, gali nemažai.