ĮSPŪDŽIAI IŠ CARCASSONNE ČEMPIONATO

Dauguma žmonių mano, kad šis žaidimas yra lengvas ir pergalę lemia sėkmė. Dažniausiai taip galvoja tie, kurie niekada ir nėra sužaidę su stipriu priešininku. Pats savęs taip pat tokiu nelaikau, todėl ir norėjosi labai sudalyvauti čempinote, kad pažiūrėčiau kaip žaidžia kiti ir pasimokyčiau iš jų. Širdies gilumoje tikėjausi, kad susirinks silpnesni varžovai ir galbūt pavyks laimėti šį čempionatą. Bet kai pamačiau dalyvius, supratau, kad teks rimtai pakovoti. Iš viso susirinko 15 žaidėjų nuo 22 iki 40 metų.

Mes turėjome sužaisti po 6 kvalifikacines partijas vienas prieš vieną ir savo ėjimams turėjome sunaudoti ne daugiau kaip 20 minučių. Pastaroji taisyklė mane labiausiai ir baugino.

Pirma partija su Karoliu praėjo palyginus ramiai, vienas kitam labai „ pagalių į ratus“ nekaišiojome. Šią partiją pavyko laimėti, tai kažkaip ir nusiraminau. Antrąją žaidžiau su Michail- užvirė bekompromisinė kova. Aš šiek tiek pirmavau, todėl žaidimo pabaigoje patikėjau, kad laimėjau. Štai tada ir atkreipiau dėmesį į laikrodį - laiko vis mažėjo. Pradėjau skubėti, daryti klaidas, nepastebėti priešininko ėjimų, skubotai padariau paskutinį ėjimą (buvo likusi mažiau nei minutė). Suskaičiavome taškus ir paaiškėjo, kad vienu tašku pralaimėjau. Vėl apžvelgęs lentą pamačiau, kad būčiau laimėjęs, jei būčiau padėjęs kitur paskutinę kortelę. Po šios partijos supratau, kad laimėti reikės ne tik prieš priešininkus, bet ir prieš laikrodį. Trečiąją partiją žaidžiau prieš Darių Pilkį. Jis mane nustebino, nes jau ketvirto ėjimo metu padėjo valstietį, prasidėjo kova dėl laukų, kurią bandydamas laimėti ėmiau tragiškai atsilikti su pilimis. Galutiniame rezultate, priešpaskutiniame ėjime Darius sujungė laukus ir valstiečių pas mus tapo po lygiai. Tenka pripažinti, kad priešininkas primetė man savo žaidimą, ir tas mano chaotiškas žaidimas privedė prie logiškos pabaigos- pralaimėjimo. Žaidimo gale buvo tik vienas laukas kuriame mes abu turėjome po 4 valstiečius. Nepamenu, kad kada būčiau žaidęs nors kiek panašią partiją.

Po šio raundo buvo viskas aišku- reikėjo laimėti tris likusias partijas ir tikėtis, kad daugiau nebus žaidėjų, turinčių keturias pergales. Planas su tokiu žaidimu, kokį demonstravau praktiškai neįmanomas, bet pasirinkimo nebuvo. Kadangi po trijų raundų nukritau į 13 vietą, tai reiškė, kad teks žaisti su silpnesniais varžovais ( arba tais, kuriems kaip ir man šiandien nesiseka). Visos trys partijos buvo sunkios, su tikrai pajėgiais varžovais, bet susikaupiau ir nebedariau tiek daug klaidų. Todėl pavyko laimėti. Ir iškovojau paskutinį kelialapį į pusfinalį. Kova tikrai buvo bekompromisė, tik du žaidėjai pelnė 5 taškus, taip pat du žaidėjai 4 taškus ir net 6 žaidėjai 3 taškus.

Pusfinalyje žaidžiau prieš Joną Valčiuką, kurį gerai pažįstu. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl buvo sunku susikaupti ( žaidžiant dviese dar nė karto prieš jį nelaimėjau). Ir vėl žaidžiau chaotiškai, tiesa, buvo ir neblogų momentų (sugebėjau du jo žmogeliukus uždaryti nepabaigiamoje pilyje iki žaidimo galo), bet lemiamu momentu pritrūkdavo sėkmės. Paskutinis kortelės traukimas, manau, geriausiai simbolizuoja visą partiją: buvo dvi kortelės - viena kelias su vienuolynu ir kita, kuri man visai netiko. Jei būčiau ištraukęs vienuolyną ir sujungęs laukus, gaučiau 12 taškų, bet deja, fortūna buvo ne mano pusėje. Kaip sako protingi žmonės, jei žaidi turėdamas aiškią strategiją, nereikia laukti sėkmės - viską padaryti gali pats, bet jei žaidimas chaotiškas - viskas fortūnos rankose.

Kova dėl trečios vietos vyko taip pat aršiai, Džedajus smarkiai kovojo dėl laukų. Nesu pripratęs taip aršiai kovoti, kai daugiau stengiesi ne kurti savo kelius ar pilis, o kenkti priešininkui. Aišku iš vienos pusės yra gerai, kai strategija kenkti - mažiau galvoti reikia . Juk kenkti visada lengviau, nei kurti. Eilinį kartą man primetė varžovas savo strategiją (silpnokas aš kenkėjas) ir teko pripažinti pelnytą Džedajaus pergalę.

Finalas nebuvo toks atkaklus, nes Jonas žaidė su savo drauge Giedre (kuri pasivadino Skraidanti) todėl laimėtojas man kaip ir buvo aiškus. Manau tai, kad aš su Giedre patekau į pusfinalį yra didelis Jono nuopelnas jis mus privertė kiek kitaip pažvelgti į šį žaidimą. Anksčiau žaidžiau žymiai prasčiau, nepastebėdavau šio žaidimo povandeninių srovių. Kai pirmą kartą žaidžiau Carcassonne su Jonu, jam šis žaidimas taip pat pasirodė per lengvas. Bet pažaidęs su stipriais varžovais „on- line“ nuomonę pakeitė. Ko pasėkoje - Jis Carcassonne Lietuvos Čempionas. Taigi, kas neturi galimybių išmėginti jėgas su stipriais varžovais, žaiskite „on-line“. Tuomet susitiksime kitais metais, kitame Carcassonne čempionate. Aš planuoju rimtai pasirengti - net šachmatų laikrodį nusipirksiu, kad priprasčiau prie riboto laiko.