SAVAITĖS APŽVALGA 2009 LAPKRIČIO 9 – LAPKRIČIO 15

Sankt Petersburg – 1 partija
Katano salos Naujakuriai – 5 partijos
Carcassonne – 1 partija
Sushizock im Gockelwok – 1 partija
Durch die Wuste – 3 partijos
Relikt – 1 partija
Jungle Speed – 1 partija
Taluva – 2 partijos

Katano salos naujakuriai – manau tai vienas geriausių žaidimų pradedantiesiems žaidėjams. Kai žaidžiu su draugais (kurie šį žaidimą žaidžia pirmą kartą) visada juokauju, kad tai ilgas žaidimas. Visi stebisi, nes ant dėžutės juk parašyta 90 minučių. Tuomet ir paaiškinu, jog 90 minučių - tai vienos partijos trukmė, bet šis žaidimas toks, kad niekuomet neužtenka vienos partijos. Šis kartas buvo kaip visada - baigėme tik 2 valandą nakties, kai jau buvome sužaidę 5 partijas. Negalėčiau pasakyti, kad tai mano mėgstamiausias žaidimas, bet jį žaidžiu dažniau nei kitus. Tiesa, būna, kad pusę metų nežaidžiu, bet po to vėl ir vėl prie jo grįžtu. Kol turėsiu draugų, su kuriais dar šio žaidimo nežaidžiau, jis pas mane nedulkės.
Carcassonne – tai dar vienas žaidimas, kurį mėgstu karst nuo karto sužaisti. Bet žaidžiant su didesne kompanija, man būtini papildymai. Be jų žaidimas nuobodokas. Labiausiai mėgstu : „užeigas ir katedras“, „pirkliai ir statytojai“ ir „abatija ir meras“. Žaidžiant dviese renkuosi tik pagrindinį žaidimą, papildymai man nereikalingi. Ir be jų žaidimas pakankamai sunkus. Net ir žaidžiant su mažiau patyrusiu priešininku nėra taip paprasta laimėti, kartais tenka paprakaituoti.
Sushizock im Gockelwok – tai dar vienas žaidimas kauliukais, kurio autorius Reiner Knizia. Visada spėliodavau - kas gi slepiasi po šiuo vardu. Juk negali vienas žmogus sukurti apie 20 žaidimų per metus. Bet kai nusipirkau knygą, kurioje buvo surinkti 124 žaidimai kauliukais ir pamačiau, kad šio rinkinio autorius tas pats Reiner Knizia, tapo viskas aišku. Kai esi surinkęs tiek žaidimų, kodėl gi negali jų pritaikyti ir, pateikęs juos naujoje šviesoje, išleisti? Šis žaidimas, kaip ir daugelis kitų jo sukurtų, yra azartiškas, linksmas ir paprastas. Žaidėjai meta kauliukus ir stengiasi surinkti pačią geriausią kombinaciją. Jie gali iš bendros eilės paimti: mėlyną pliusinę kortelę, arba raudoną minusinę. Taip pat gali apvogti kitą žaidėją, iš, žaidėjas meta penkis kauliukus, ir, jei nepavyksta iš pirmo karto, turi dar galimybę kartoti savo metimus antrą ar trečią kartą. Po to jau turi atlikti veiksmą, netgi jei jis jam nėra naudingas. Raudonos – minusinės kortelės taip pat yra svarbios, nes, kai yra skaičiuojami taškai už Mėlynas – pliusines korteles, yra skaičiuojamas tik toks kiekis kiek turite raudonų kortelių. Jei jų neturėsite nei vienos, jūsų galutinis rezultatas bus 0. Tuo tarpu jei kelias turėsite tai iš dviejų pliusinių kortelių sumos turėsite atimti minusinių kortelių sumą. Ir tokiu būdu gausite savo surinktų taškų sumą. Žaidimo metu geriausia rinkti mėlynas su didžiausiais skaičiais ir raudonas su mažiausiais, bet to paties dažniausiai nori ir visi kiti žaidėjai. Todėl saugokitės, nes jei pasiseks priešininkui - galite būti apvogtas. Pats žaidimas šiek tiek primena Picomino žaidimą, bet man pasirodė šiek tiek įdomesnis. Vis dėlto jį priskirčiau prie lengvų žaidimų, kurį galima sužaisti prieš kažką rimtesnio. O ir trukmė jo apie 20 minučių. Galima žaisti nuo 2 žaidėjų, bet įdomiausia keturiese - penkiese.
Durch die Wuste – tai dar vienas Reiner Knizia žaidimas. Taisyklių neaptarinėsiu, plačiau galite su jomis susipažinti mano tinklalapyje. Kiek plačiau apie įspūdį. Žaisti gali nuo 2 iki 5 žaidėjų, bet įdomiausia keturiese. Pats žaidimas man labai priminė to paties autoriaus garsųjį žaidimą Genial. Tik šiek tiek sudėtingesnis. Žaidėjai stengiasi žaidimo pradžioje užsiimti kuo geresnes pozicijas, kad galėtų surinkti kuo daugiau taškų, bet gera vieta, po kelių varžovų ėjimų gali tapti pačia prasčiausia. Todėl nėra taip lengva įvertinti visus faktorius ir pasirinkti patį geriausia sprendimą. Žaidimo laukas kiekvieną kartą vis kitoks, o ir varžovai prioritetus gali susidėlioti priešingoje lentos pusėje. Todėl žaidžiate kaskart vis kitą žaidimą, jis nebus panašus į praeitą partiją. Atvirai pasakysiu - žaidimas visai patiko, šiame žaidime daug yra atsitiktinumo ( sunku numatyti varžovų ėjimus), todėl tai, kad turiu kituose žaidimuose patirties man laimėti nepadėjo. Aišku pažaidus 3 partijas atsirado ir savos strategijos, bet labai svarbu stebėti varžovų veiksmus. Nes jie gali viską sugadinti, todėl realiai jūs žaidžiate taip kaip jums leidžia varžovai, bet turite pasinaudoti galimybėmis ir šiek tiek aplenkti juos. Kaip ir žaidžiant Genial visad yra bent keletas gerų ėjimų, ir labai sunku suprognozuoti, kuria galimybe dar suspėsite pasinaudoti, o kurią užtvers varžovas.
Taluva – apie šį žaidimą jau esu rašęs anksčiau, jis man vis dar neatsibosta. Šiame žaidime taip greitai viskas keičiasi, kad sunku net suprognozuoti kaip atrodys sala po kelių ratų. Šiame žaidime atsitiktinumo praktiškai nėra. Turi taip žaisti, kad varžovų ėjimus galėtum numatyti iš anksto, o jie tavųjų kėslų neperprastų. Šiame žaidime žaidėjai kenkia vienas kitą pastoviai, pats žaidimas - tai nuolatinis „gaisrų gesinimas“. Nes kiekvienas stengiasi plėsti savo gyvenvietes, kad galėtų statyti šventyklą. Nespėji vienos gyvenvietė sunaikinti, o jau kitas žaidėjas grėsmingai apsistatė. Todėl šiame žaidime visi kolektyviai, padėdami vienas kitam, naikina kitų žaidėjų namelius ir taip visą žaidimą. Sakyčiau išeina kolektyvinis „kenkimo“ žaidimas, kad ir kaip keistai tai beskambėtų. Laimi tas žaidėjas, kuris sugeba pergudrauti priešininkus ir tokiomis sudėtingomis ( pastovaus naikinimo) sąlygomis visgi pasistatyti šventyklas ar bokštus. Negalėčiau jo palyginti su kuriuo nors kitų, jis tikrai toks vienintelis ir nepakartojamas.