NAUJAUSI 2009 METŲ STALO ŽAIDIMAI

Austrų organizacija Spielen in Österreich paskelbė šiais metais daugiausiai žadančių žaidimų sąrašą. Jie buvo pristatyti parodoje Nuremberg Toy Fair 2009. Žaidimai suskirstyti į kategorijas ir apie kiekvieną iš šių žaidimų galima išgirsti trumpą informaciją anglų kalba bei pamatyti nuotraukas. Plačiau su sąrašu galite susipažinti čia. Idomu kiek žaidimų iš šio sąrašo pasieks Lietuvą?

Taip pat nuotraukų iš Niurnbergo galite rasti šiame tinklalapyje.

Naujų žaidimų apžvalgų galite rasti Gamepack tinklalapyje.

GERIAUSIAS METŲ ŽAIDIMAS VOKIETIJOJE „SPIEL DES JAHRES“

„ Metų žaidimo“ konkursas buvo įkurtas 1978 metais. Šio konkurso steigėjai yra garsiausi Vokietijos stalo žaidimų ekspertai. Visos teisės skirti šį prizą priklauso visuomeninei organizacijai „ Spiel des Jahres e. V.“.
Pagrindinis prizas yra teikiamas vienam žaidimui. Organizatoriai neskirsto žaidimų į atskiras kategorijas, nes pats prizas orientuotas į mažą patirtį turinčius žaidėjus. Tiesiog nenori, kad žmogus, žengiantis pirmus žingsnius, pasiklystų tarp įvairių sąrašų ir nominacijų ( pvz. geriausias kortinis žaidimas, geriausias strateginis žaidimas, geriausias žaidimas dviem ir t. t.).
Be šio prizo taip pat nuo 2001 metų yra teikiamas prizas už geriausią žaidimą vaikams. Tai daroma tam, kad populiarėtų ir stalo žaidimai vaikams. Taip pat yra publikuojamas sąrašas žaidimų-pretendentų.
Pagrindinis šio konkurso tikslas - populiarinti žaidimus, kurie turi kultūrinę vertę, antra padėti pirkėjams susiorientuoti tarp daugybės stalo žaidimų. Šį prizą visada gauna šeimos tipo žaidimai. Šio tipo žaidimai yra orientuoti į šeimas, kurios tiesiog nori gerai praleisti laiką kartu.
Žaidimus išrenka žiuri komisija, į kurią pakliūti yra sunku. Jais tampa išskirtinai tik žurnalistai profesionalai, dirbantys stalo žaidimų srityje. Į žiuri nėra įtraukiami žmonės vienaip ar kitaip susiję su žaidimų leidyba ar pardavimu. Žiuri nariai už šį darbą negauna pinigų, jiems apmoka tik kelionės ir apgyvendinimo išlaidas, kai jie keliauja į parodas ar susitikimus.
Pačius žaidimus konkursui renka iš naujienų, kurios pasirodė prekyboje tais ar praėjusiais metais .
Norint gauti šį prizą konkrečių reikalavimų nėra, bet bendras tendencijas galima įžvelgti:

• žaidimas dažniausiai yra skirtas 2-5 žaidėjams;
• originalumas, ieškomi nauji sprendimai tiek žaidybinės lentos, tiek pačios mechanikos;
• lengvai perprantamos taisyklės, dažniausiai jas galima paaiškinti per 10-15 minučių;
• didelę įtaką turi pati žaidimo kokybė, pradedant dėžute ir baigiant įvairiomis žaidimo detalėmis;
• šiuose žaidimuose labai retai būna naudojamas D6 kauliukas;
• žaidimo trukmė būna apie valandą, labai retai kada užsitęsia iki pusantros valandos;
  žaidimai įdomūs tiek vaikams, tiek suaugusiems;
• šie žaidimai dažniausiai vietoj užrašų ant kortų ar lentos naudoja simbolius, kad būtų suprantama ir kitakalbiams;
• retai kada šiuose žaidimuose yra naudojamos plastmasinės detalės, dažniausiai viskas iš kartono ir medžio.

Atskiri elementai yra svarbūs, bet lemiamą reikšmę turi tai, kaip visa tai realizuota visumoje, kaip jie dera tarpusavy.
Įdomiausia yra tai, kad organizacija, kuri organizuoja visą šio konkurso darbą, negauna jokių pinigų iš rėmėjų ar firmų. Pajamas gauna, tik iš dalyvių įnašų ir pinigų, kuriuos gauna už teises naudotis prizo logotipu. Šis prizo logotipas gerai žinomas Vokietijos žaidimų mėgėjams ( ir ne tik Vokietijos), todėl leidėjai sutinka mokėti pinigus už teisę šį logotipą naudoti ant žaidimo dėžučių. Žaidimas, laimėjęs prizą, tikrąją to žodžio prasme iššluojamas iš parduotuvių lentynų ir leidėjai turi kuo greičiau pagaminti naują partiją. Pasaulyje šis prizas labiausiai vertinamas stalo žaidimų mėgėjų.
Lietuvoje geriausiai žinomi šie „Metų prizą“laimėję žaidimai:
1980- Rummikub;1983- Scotland Yard;1994- Manhattan;1995- Katano salos Naujakuriai;1999- Tikal; 2001- Carcassonne; 2002- Villa Paletti; 2003- Alhambra; 2004- Ticket to Ride; 2005- Niagara; 2006- Thurn und Taxis; 2007- Zooloreto; 2008- Keltis.
Labai arti pergalės buvo šie žaidimai: Arkadia (2007), Blue Moon City (2006), Caylus (2006), Genial (2004), Sankt Petrsburg (2004), Puerto Rico (2002).

V-asis GRUPĖS SUSITIKIMAS

Susitikome pažaisti Kovo 11 dieną. Gerai, kad tiek tų švenčių daug turime, tai yra kada susitikti. Šįsyk labai norėjosi išsiaiškinti, kuris gi žaidimas yra geresnis: Puerto Rico ar Caylus.
Bet viskas nuosekliai, žaidėme ne tik tuos du žaidimus:
BATTLE LORE- kuo toliau, tuo labiau man patinka šis žaidimas. Šįsyk žaidėme penktąjį scenarijų, kuris jau yra su magijomis. Pats žaidimas tikrai pasidaro dar įdomesnis. Kol kas šis žaidimas man yra geriausias iš aidimų, skirtų dviems žaidėjams. Galbūt žiūrint iš šalies, atrodo keistai, kai suaugę žmonės žaidžia su kareivėliais, o pergalė visiškai priklauso nuo to, kaip iškris kauliukai ir kokias kortas ištrauksi. Taip tik atrodo.... Net ir gavus geras kortas reikia sugebėti jas panaudoti tinkamiausiu metu, kada jos padarys daugiausiai žalos priešininkui. Tik lygioje kovoje lemiamu veiksniu gali tapti sėkmė. Kaip karinis žaidimas, jis pakankamai įdomus. Čia reikia numatyti priešininko veiksmus, laiku persigrupuoti ir netikėtai, panaudojus vieną iš ypatingų kortelių- smogti priešininkui. Bet, tenka pripažinti, kad šis karinis žaidimas jis yra skirtas daugiau pradedantiesiems.
PUERTO RICO- kadangi keli žaidėjai šį žaidimą žaidė pirmą kartą, tai pirmoji partija buvo daugiau mokomoji. Šį žaidimą žaidžiau jau gal kokį dešimtą kartą, tad leidau sau paeksperimentuoti. Labai įdomi man atrodė strategija, kur pagrindas būtų, pakrauti laivus ir turėti prieplauką. Tai leidžia krauti prekes, net ir tada kai jau jos nebetelpa į laivus. Kadangi žaidėme penkiese, tai pastebėjau, kad kai kurie taktiniai sprendimai jau nebe tokie efektyvūs kaip tarkim žaidžiant trise. Manau vis dėlto pats žaidimas pritaikytas keturiems- penkiems, bet iš bėdos galima žaisti ir trise. Kai jau žaidėme antrąją partiją, pabandžiau savo naują strategiją pritaikyti realybėje - iš pradžių viskas ėjosi gerai. Taškais pirmavau, bet po kurio laiko pradėjo trukti pinigų. Net tris statytojo fazes praleidau ir nieko nepasistačiau, nors ir turėjau dvi akmens skaldyklas. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad kai tau sekasi su taškais ir produkcija, gali taip prastai eitis su pinigais. Žaidžiant trise taip nebūdavo. Todėl desperatiškai pradėjau stengtis prasimanyti pinigų. Kad atsirastų pinigų, teko rinktis ne tas korteles, kurios man naudingos, bet tas ant kurių buvo pinigų. Visada buvau pripratęs turėti manufaktūrą ir kavos fabrikėlį, prasisukdavau su pirkliu ir pinigų visada turėdavau į valias. Nemaniau, kad taip sunku pinigų prasimanyti žaidimui įpusėjus, kai jau nebėra pigesnių kortelių. Todėl teko pasistengti, kad kuo greičiau baigtųsi žaidimas, kad nebūčiau sutriuškintas ir išlikčiau per viduriuką. Pamažu baigiu išbandyti įvairias strategijas, artėja laikas kai jau reiks pradėti žaisti su papildymu.
CAYLUS- sužaidėme dvi partijas, kurios buvo viena į kita visiškai nepanašios. Pirmoji gavosi gana keista, nes pradėjau žalių namų statybas, o kiti statė pilies požemius ir ilgą laiką nestatėme geltonų pastatų. Tai prasidėjo badas su resursais, o pinigų kiekvienas turėjo didelį perteklių. Iki žaidimo pabaigos taip ir nepriėjome prie mėlynų pastatų statybos ir pati partija buvo visai neįdomi. Pastatų pastatėme labai mažai. Todėl su valdytoju nebuvo ką kenkti. Nemaniau, kad neapgalvoti sprendimai gali taip smarkiai išdarkyti patį žaidimą. Bet, pasirodo, jis nuo to neapsaugotas. Antrą partiją žaidėme trise ir jos metu nusprendžiau, kad, įvertinus praeitos partijos klaidas, reikėtų rinką užtvindyti resursais. Kortelė, kuri duoda tris resursus, man pasirodė labai patraukli, juk ir aš pats gaunu ir resursą, ir tašką. Bet žaidžiant trise, ji pasirodo yra per gera priešininkams, o ir su valdytoju kenkt nebegali, nes ir pats nori gauti viena resursą. Taigi šįsyk rinkoje buvo labai daug resursų, todėl pilis augo kaip ant mielių, per vieną ratą sugebėdavome panaikinti net 20 taškų atsilikimą. Jei būtume sužaidę iki galo, ko gero kiekvienas būtumėme pasiekę 100 taškų riba. Pasirodo žaidėjai savo veiksmais labai smarkiai gali pakeisti patį žaidimą ir ne į gerąją pusę. Po to, kai jis taip pasikeičia, visos strategijos „eina šuniui ant uodegos“, jis tampa nebeprognozuojamas.
PANDEMIC- kai visą dieną žaidi tokius žaidimus, būni įsiaudrinęs. Todėl norint ramiai užmigti reikia pabaigai sužaisti kažką ramaus. Todėl pabaigai nusprendėme išgelbėti pasaulį. Žaidėme tik dviese. Kadangi turėjome „mediko“ ir „mokslininko“ personažus, pakankamai neskausmingai išgelbėjome pasaulį. Manau, kad šie personažai stipriausi. Net neįsivaizduoju kaip pavyktų išgelbėti pasaulį su „statytoju“ ir „dispečeriu“. Šis žaidimas man taip pat patinka, trukmė apie valandą , dinamiškas, o, svarbiausia, „gerietiškas“.
IŠVADOS: visgi Puerto Rico geresnis. Abi Caylus partijos parodė, kad žaidėjai savo sprendimais gali smarkiai paveikti patį žaidimą, ko pasėkoje jis pasidarys tiesiog neatpažįstamas. Dar negalėčiau teigti, kad tai pliusas. Šiuo metu manau, kad tai minusas. Puerto Rico žaidime žaidėjai negali taip smarkiai pakeisti žaidimo, nors tai ir daro šį žaidimą panašų į pasjansą. Jis labiau prognozuojamas, kitų žaidėjų veiksmai neturi didelės įtakos tau. O svarbiausia - jie negali smarkiai paveikti paties žaidimo.

KOKIE ŽAIDIMAI BUS XXI AMŽIUJE?

Nežinau kokiai kategorijai reikėtų priskirti šį Juliano Oliverio žaidimą „levelHead“, bet nenustebsiu jei artimoje ateityje stalo žaidimų labirintai bus panašūs į šiuos. Jau dabar yra daug stalo žaidimų, kurie yra populiarių kompiuterinių žaidimų versijos. Pastaruoju metu pastebima ir atvirkštinė tendencija - pasisekę stalo žaidimai yra perkeliami į kompiuterines žaidimų versijas. Galbūt ateityje bus pasirinktas kažkoks tarpinis variantas? Visai įmanoma, kad jis bus panašus į šį.

„LevelHead“ žaidime kiekvienas kubas yra atskiras galvosūkis. Žaidėjas jį valdo, paversdamas į skirtingas puses. Tokiu būdu galima pereiti į kitą kubą, tuomet šis žaidimas tampa sudėtingesnis. Žaidžiant labai svarbi erdvinė atmintis, ypač kai reikia prisiminti, kurios durys į kurį kambarį veda. Plačiau apie tai galite pasiskaityti kūrėjų puslapyje www.julianoliver.com.

IV GRUPĖS SUSITIKIMAS

Šiame susitikime nebuvo kelių senbuvių, bet, kaip sakoma, gera vieta tuščia nebūna.... Prie mūsų prisijungė keletas naujų aistruolių. Pavyko gan neblogai pasižaisti. Paskutinį žaidimą jau žaidėme dviese iki pusės keturių ryto. O dabar plačiau apie žaidimus:
NIAGARA- šį žaidimą pasirinkome apšilimui, kol visi susirinks. Jis 2005 metais laimėjo Vokietijos metų žaidimo apdovanojimą. Kai aiškinausi taisykles, supratau, kodėl leidėjai padarė taisyklių aiškinimą ir DVD formatu. Patį žaidimą, kuriame yra nemažai judėjimo, lengviau paaiškinti, nei tai aprašyti. Kadangi neturėjau DVD, tai kankinausi skaitydamas visus šešis puslapius.
Pats žaidimas labai smagus, yra jame ir judėjimo (upė pastoviai teka, grasindama numesti žaidėjų valteles, nuo krioklio) ir vienas kitam žaidėjai gali pakenkti (vogdami deimantus). Ko daugiau reikia, kad galėtum gerai praleisti laiką J? Bet kai žaidžiu tokius žaidimus, visada iškyla vienas ir tas pats klausimas: tai strateginis žaidimas ar žaidimas šeimai. Mėgstu strateginius žaidimus, juolab, kad ir trukmė gera – nuo pusvalandžio iki valandos.
CUBA- žaidžiau šį žaidimą jau antrą kartą. Pirmą kartą likau neperpratęs šio žaidimo iki galo, šį sykį..... taip pat. Kai žiūriu į visas galimybes, kurios yra šiame žaidime, susidarau įspūdį kad jis turėtų būti gan sudėtingas. Bet žaidi ir matai, kad tų galimybių ne tiek jau ir daug. Matydamas daugybę kortelių, resursų, pastatų kortelių, tikiesi kažko daugiau. Kiek žaidžiau, visuomet silpnokai išnaudojame turgų, o ir pastatų statyba neduoda tiek daug naudos, kaip kad tikėjausi. Pats žaidimas man patiko tuo, kad taisyklės yra pakankamai paprastos. Jis priklauso strateginių- ekonominių žaidimų grupei. Ir tai puikus žaidimas pradedantiems žaisti kažką sudėtingesnio. Kol kas man trūksta žaidime subalansuotumo - per daug jau naudinga mero korta, kurią naudojant pakraunama produkcija į laivus. Ji smarkiai naudingesnė už kitas. Bet galbūt dar neradau visų šio žaidimo galimybių.
CAYLUS- šį žaidimą žaidžiau taip pat antrą kartą. Žaidimas labai patiko. Ir ne tik man, bet ir kitiems žaidėjams. Išvaizda šio žaidimo nėra įspūdinga, bet žaidimas tikrai geras. Žaidi labai įsitempęs, nes kiekvienas atsipalaidavimas, kiekviena klaida gali brangiai kainuoti. Galimybių nemažai ir iš tos gausos turi išsirinkti geriausią kombinaciją. Viso žaidimo metu yra įtampa: tik ir galvoji kaip čia geriau sužaidus. Nėra vienos kažkurios geresnės strategijos, todėl tenka ieškoti tuo metu geriausių variantų. Negali žaisti jau užtikrintai žinodamas ką rinksies, nes daug kas priklauso nuo varžovų ėjimų, todėl sunku numatyti kelis ėjimus į priekį. Kai perskaičiau taisykles, maniau, kad tai bus dar vienas bandymas „iškepti“ žaidimą, panašų į Puerto Rico. Skaičiau atsiliepimus apie jį, bet, prisipažinsiu, žiūrėjau šiek tiek skeptiškai - per daug jau buvo liaupsinamas. Kai sužaisiu ji dar kelis kartus būtinai parašysiu apžvalgą. Tikrai geras žaidimas.
SANKT PETERSBURG- žaisti šio žaidimo planuose nebuvo, bet netikėtai gavau papildymą, todėl labai norėjosi išbandyti. Šis žaidimas - vienas mano mėgstamiausių (galbūt todėl, kad dažniausiai laimiu).Šis papildymas susideda iš dviejų papildymų „Nauja visuomenė“ ir „Banketas“. Pirmasis papildymas leidžia žaisti jau ir penktam žaidėjui, padaugėja įvairių kortelių. Kažko super naujo neįneša, bet pats žaidimas pailgėja. Antrasis papildymas susideda iš įvairių „akcijinių“ kortelių, kurios šiek tiek pagyvina žaidimą. Juokingiausia tai papildymo dėžutė. Šiaip jau ji galėjo būti kokius penkis kartus mažesnė. Tiesiog keistai atrodo- atsidarai dėžutę ir matai – dugne guli apie 40 kortų ir trys figūrėlės.
CATAN CARD GAME- kai jau visi išsiskirstė ir likome dviese, pasirinkome žaisti kortinį Kataną, prie kurio kažkaip netikėtai prasėdėjome iki pusės keturių nakties. Kiek teko žaisti, visada partija trunka apie dvi valandas. Man jis žymiai įdomesnis už pagrindini žaidimą „Katano salos naujakuriai“. Kortiniame Katane yra nemažos galimybės pakenkti kitam žaidėjui, o ir pirmaudamas negali būti užtikrintas, nes kitas žaidėjas gali panaudoti keletą kortų, nugriauti tavo pastatą, išvyti riterį ir iš 4 taškų persvaros gali likti tik vienas arba išvis nelikti. Lyginant su pagrindiniu Katano žaidimu, tai aš matau daugiau daugiau skirtumų nei panašumų. Kortiniame Katane kiekvienas vysto savo salą, o varžovui galima pakenkti arba su personažų kortomis arba turint malūną. Taip pat įvykių kortos gali smarkiai nuskriausti - turi statyti bažnyčią, vandentiekį, kad jaustumeisi saugus nuo šių nelaimių. Smagus žaidimas ir, kas svarbiausia, nereikia didelės kompanijos.

AR TEKO ŽAISTI ŽAIDIMUS KURIE TRUNKA 1000 VALANDŲ?

Kai manęs klausia apie sunkesnius stalo žaidimus, tokius kaip World Warcraft, StarCraft ar Twilight Imperium, visada sakau, kad jie yra per ilgi. Trunka kartais net iki 12 valandų. Ir jei žaidimo pradžioje pridarei klaidų, pasidaro ne taip ir įdomu toliau žaisti. Bet ar 12 valandų tai riba? Pasirodo toli gražu ne. Boardgamegeek.com yra skelbiamas sąrašas, kuriame surinkti iš tiesų ilgi žaidimai. Pasirodo žaidimų, kurie trunka 100 valandų yra pakankamai nemažai, o kai kurie iš jų trunka ir 1000 valandų. Žmonės tą pačią partiją žaidžia mėnesiais. Didžioji šių žaidimų dalis yra kariniai, kurie imituoja įvairius mūšius maksimaliai detaliai ir realistiškai. Jei jaučiatės pasiruošę tokiems žaidimams, susipažinkite su sąrašu ir išsirinkite kurį nors. Kuo daugiau domiuosi stalo žaidimais, tuo labiau suprantu, kad stalo žaidimų pasaulyje nėra ribų, ribos yra tik mūsų galvose.

AZARTIŠKUS STALO ŽAIDIMŲ MĖGĖJUS KVIEČIAME PRISIJUNGTI

Nuo kovo mėnesio Stalo žaidimų klubas „Rikis“ nebesirenka Antakalnio vaikų ir jaunimo klube. Dienos vis ilgėja, artėja kelionių metas, norisi vis daugiau pabūti su šeima. Tai, ko gero, pagrindinės priežastis, kodėl teko palikti Antakalnio žaliąjį namuką. Dėkojame svetingiems šeimininkams ir judame toliau....
Nuo sausio mėnesio pradėjau organizuoti žaidimų grupę. Mintis buvo paprasta – pasikviesti tikrus žaidimų aistruolius ir organizuoti „stalo žaidimų Kūčias“. Sąvoką „Kūčios“ parinkau neatsitiktinai, nes tai šventė, per kurią tikriausiai yra neįmanoma nepersivalgyti. Šių susitikimų tikslas panašus - žaisti tol, kol „persivalgai“.
Susirenkame 12 valandą dienos, o po to kaip Dievas duoda... Anksčiausiai esame pabaigę 21 valandą, o vėliausiai 4 valandą nakties. Tai nėra uždara grupė, į ją galima patekti, tik reikia noro ir užsidegimo. Stengiamės žaisti vidutinio sunkumo žaidimus, kur beveik nėra sėkmės faktoriaus. Svarbiausia taisyklė - gerbti kitus žaidėjus. Visi, kurie renkasi, turi vieną tikslą - pažaisti rimtai. Jei kažkurį žaidimą žaidžiame pirmą kartą, tai tiesiog mokomės, jokių reikalavimų nėra. Paprastai tokius sužaidžiame net kelis. Jei žaidžiame nebe pirmą kartą - tai dažniausiai žaidžia tik tie, kurie šį žaidimą jau gerai moka. Mūsų tikslas - pamatyti žaidimą visame jo grožyje. Tik žaisdamas su stipriu varžovu ieškai naujų kelių į pergalę, randi įvairias naujas strategijas ir galimybes.Va tuomet ir pagauna azartas, kai pamiršti, kad reikia valgyti, gerti, miegoti. Laikas praranda prasmę. Mes nežiūrime į laikrodį. Tai, kad jau vėlu, sužinome tuomet, kai pradeda skambinėti mūsų antrosios pusės. Tada mes pradedame išsisukinėti, žadėti aukso kalnus, o antrosios pusės, žinodamos mūsų silpnybes, tiesiog tuo naudojasi ir išsideri kažką sau naudingo.
Štai tokie mes ligoniai. Kartais patys juokaujame, kad tie susitikimai tai „savipagalbos grupės“, kur mes būname patys savimi ir, kas svarbiausia, tarp SAVŲ - tokių pat ligonių. Mes esame labai azartiški, todėl norisi bent kelis kartus per mėnesį pažaisti NORMALIAI. Kaip minėjau, mes nesame uždari, bet priimame tik ligonius. Kuriems žaidimas ne pramoga, o savirealizacijos galimybė. Aš asmeniškai, po tokių susitikimų visada atsigaunu, pasaulį matau gražesnėmis spalvomis. Jaučiu jėgų antplūdį, ir, kas svarbiausia, būnu pailsėjęs ir pasiruošęs naujiems gyvenimo iššūkiams.
Pabaigai belieka pridurti: „iki susitikimo ligoniai“. Pasaulis per mažas, kad ligoniai nerastų vienas kito. Iki.
Norintys prisijungti prie mūsų, tiesiog skambinkite: 860606781, arba rašykite: info@rikis.lt

STALO ŽAIDIMŲ MEGĖJAS

Turiu nemažai stalo žaidimų, šiuo metu jau esu jų prikaupęs virš 150. Bet kai pamačiau šį filmuką, supratau, jog mano kolekcija, tai tik gera pradžia kuriant ŽAIDIMŲ KAMBARĮ. Vienintelio ko pasigedau nufilmuotame žaidimų kambaryje - tai didelio stalo. Neįsivaizduoju kiek čia žaidimų, bet mano kolekcija atrodo labai kukli palyginus su šia. Žaidimų, manau, čia kokie keturi šimtai, o gal ir daugiau. Gal kas norėtų suskaičiuoti?

VOKIETIJOS STALO ŽAIDIMŲ GAMINTOJAS-

LUDO FACT

Šiais laikais visi linkę galvoti, kad viskas gaminama Kinijoje. Todėl stalo žaidimų kainos jiems atrodo per didelės. Norėčiau pristatyti jums vieną Vokietijos įmonę, kuri yra visai ne Kinijoje ir gamina kokybiškus stalo žaidimus. Kai kurie iš šioje įmonėje gaminamų žaidimų atkeliauja ir į Lietuvą.
Ludo Fact yra įsikūrusi Jettingen-Scheppach miestelyje (25 kilometrai nuo Augsburg). Savininkas ir kompanijos prezidentas Horst Walz įkūrė Ludo Fact 1995 metais. Pavadinimui žodžius panaudojo iš lotynų kalbos: „ludare“ (žaidimas) ir „facere“ (padaryti). Ponas Walz norėjo, kad pavadinime atsispindėtų firmos veikla - žaidimų dėžučių ir žaidimo komponentų gamyba.
Šiandien Ludo Fact pagamina 2500 žaidimo dėžučių per valandą, taigi apie 40-50 tūkstančių žaidimų per dieną. Per metus - 10 milijonų stalo žaidimų. Aktyviausias sezonas yra nuo rugpjūčio iki vasario mėnesio. Kompanijoje dirba apie 170 darbuotojų. Jų klientai - 100 leidėjų iš 20 šalių, ir šis skaičius vis auga. Ji gamina stalo žaidimus tokioms firmoms kaip: Rio Grande Games, Kosmos, Abacusspiele, HUCH ir Amigo Spiele.

Ludo Fact gamina žaidimams dėžutes, žaidimo laukus, lapus su išspaudžiamais elementais, taip pat užsako medines figūrėles iš kitų gamintojų. Jie pilnai sukomplektuoja žaidimus ir leidėjas gauna pilnai paruoštą stalo žaidimą. Kai tik žaidimas supakuojamas, jis yra perduodamas Ludo Packt (transporto kompanija įkurta 2000 metais), kuri kiekvieną dieną išveža 15 tūkstančių blokų su žaidimais dvidešimčia sunkvežimių. Ludo Pact suteikia galimybę klientams per internetą valdyti savo užsakymus, kontroliuoti išvežimus, matyti produkcijos likučius, taip pat klientas gali paskirstyti prekes tiesiai į parduotuves. Dirbant leidėjams su šia kompanija lieka tik kurti žaidimus ir tartis su žaidimų platintojais, o gamyba ir transportavimu klientams pasirūpina Ludo Fact. Kai visus darbus atlieka viena įmonė, sutaupoma daug laiko ir lėšų. Taip pat lengviau užtikrinti kokybę.
ĮDOMUS FAKTAS: kai kuris nors žaidimas laimi SPIEL DES JAHRES (Vokietijos metų žaidimo) apdovanojimą, leidėjai turi būti pasiruošę per trumpą laiką, pagaminti kelis šimtus tūkstančių žaidimų. Ir tik Ludo Fact atitinka šiuos leidėjų lūkesčius ir reikalavimus.

RIKIS REKOMENDUOJA: SANKT PETERSBURG

Sankt Petersburg- tai žaidimas apie tai, kaip XVIII a. Nevos upės pelkėtose pakrantėse atsirado nuostabus miestas, kuris Rusijoje vadinamas „Šiaurės Venecija“. Kiekvienas žaidėjas stengiasi prisidėti prie šio miesto statymo ir klestėjimo: apgyvendindamas jame amatininkus ir darbininkus, aristokratus ir valdytojus, taip pat statydamas nuostabius architektūrinius statinius. Žaidimo pradžioje kiekvienas žaidėjas gauna pradinį startinį kapitalą, kurį žaidimo eigoje turi kuo geriau suinvestuoti, kad žaidimo pabaigoje sukauptų kuo daugiau pergalės taškų.
Sankt Petersburg žaidimas yra ekonominis, taip pat jį galima būtų priskirti prie kortinių žaidimų. Žaidimo laukas daugiau tarnauja kaip pagalbinė priemonė susidėlioti korteles ir skaičiuoti taškus. Viršutinėje lentos dalyje yra pažymėtos vietos kur yra dedamos keturios žaidimo kaladės: darbininkai- amatininkai, pastatų kortelės, aristokratai ir mainų kortelės. Kiekvienas raundas susideda iš keturių turų, kurių metu kortelės išdėliojamos ant lentos ir žaidėjai jas gali pirkti.

• Pirmame ture yra išdėliojamos darbininkų kortelės, kurias kiekvienas žaidėjas iš eilės po vieną gali nusipirkti. Jie kainuoja nedaug ir po kiekvieno darbininkų turo kiekvienas žaidėjas gauna už juos pinigus. Darbininkai paprastai atsiperka per du turus ir tampa pastoviu pajamų šaltiniu. Tai yra labai svarbu, nes šiame žaidime pastoviai yra susiduriama su pinigų trūkumu.
• Antras turas yra pastatų. Jie kainuoja nemažai ir už juos yra gaunami prestižo taškai. Pinigai yra svarbu, bet nereikėtų pamiršti, kad vis dėlto laimi tas, kuris surenka kuo daugiau taškų. Pirkti juos pačioje pradžioje (ypač brangesnius) -rizikingas žingsnis.
• Trečias turas – aristokratų. Jie taip pat neša pinigus. Bet palyginus su darbininkais, jie atsiperka tik per tris- keturis turus. Bet svarbiausia aristokratų vertė paaiškėja žaidimo pabaigoje. Kuo daugiau skirtingų aristokratų turite žaidimo pabaigoje, tuo daugiau taškų gaunate.
• Po ketvirtojo turo jūs negaunate nei pinigų, nei pergalės taškų, bet nežiūrint to visi šio turo laukia labiausiai. Nes tai mainų kortelių turas kai yra atverčiamos ypatingos kortelės, kurios jums leidžia gauti nuolaidas statant pastatus, gauti papildomus taškus už aristokratus ar darbininkus. Taip pat, vertingesnės nei paprastai, pastatų, aristokratų ir darbininkų kortelės. Būtent įsigijus šias korteles, pradeda aiškėti kokią strategiją geriausiai jums būtų pasirinkti, ką geriausia būtų pirkti.

Žaidimas baigiasi, kai vienoje iš šių krūvelių baigiasi kortelės. Tuomet yra pabaigiama žaisti iki mainų turo pabaigos ir yra suskaičiuojami taškai už aristokratus. Kas surenka daugiausiai taškų ir yra nugalėtojas.
Šiame žaidime yra keletas gana originalių sprendimų. Vienas iš jų - tai kortelių padėjimas kiekvieno turo pradžioje. Viso yra aštuoni laukeliai, žaidimo pradžioje jie visi yra užpildomi darbininkų kortelėmis. Jei darbininkų turo metu buvo nupirktos penkios kortelės, tai tada tik šios penkios tuščios vietos ir yra užpildomos pastatų kortelėmis. Tas pats kartojasi ir kitų turų metu. Jei laisvų vietų nėra, tai nepadedama nei viena kortelė. Po mainų turo visos kortelės, kurios liko lentoje, keliauja vienu laukeliu žemyn. Tokiu būdu kortelės atpinga vienu rubliu, dabar už jas reikės mokėti mažiau. Jei apačioje yra, tarkim, užpildyti trys laukeliai, tai viršuje gali buti užpildyti tik penki. Viso žaidimo metu ant lentos negali būti daugiau nei aštuonios kortos. Jei dar po keturių etapų lieka žemesnėje eilėje kortų, jos išsimeta iš žaidimo, o jų vietoje būna nuleidžiamos neišpirktos kortos iš viršutinės eilės. Tokiu būdu vyksta pastovus kortelių judėjimas.
Dar vienas įdomus sprendimas yra tai, kad galima turėti rankose tris kortas. Žaidėjai jas pasiima kai neturi pinigų už jas susimokėti, bet nenori, kad jas paimtų priešininkai. Kol kortos rankose, jie negauna nei pinigų, nei taškų. Kai pinigų atsiranda jie jas išsiperka. Dar naudingas sprendimas yra, kad perkant tokią pat( identišką) kortą, yra mokama vienu rubliu mažiau, įsigyjant trečią - dar vienu rubliu mažiau ir t.t. Nusipirkus daugiau tokių kortų labai susitaupo.

Žaidimas įdomus žaisti dviem, trims ir keturiems žaidėjams. O tai pasitaiko pakankamai retai. Jis yra taip subalansuotas, kad visada jauti pinigų nepriteklių. Norisi nusipirkti ir pastatų, ir aristokratų, bet reikia pasilikti pinigų darbininkams. Galimybių daug (visai kaip ir kasdieniniame pasaulyje), bet esi priverstas dėliotis prioritetus ir pirkti tik tai - kas būtina. Žaidime „sėkmės faktorius“ yra nedidelis (kai yra ištraukiamos geros kortelės ir esi pirmas), bet tai mažai įtakoja laimėtoją. Taisyklės lengvai perprantamos, žaidimo trukmė - apie valandą. Tai vienas iš įdomesnių ekonominių žaidimų, kuriuos man teko žaisti. Esu sužaidęs jį jau daugiau nei 20 kartų, bet su malonumu prisėdu kiekvieną sykį kai su draugais norisi pažaisti koki trumpą ir įdomų žaidimą. Šiam žaidimui yra jau išleistas papildymas, su kuriuo gali žaisti penki žaidėjai. Su papildymu žaidimas turėtų pasidaryti dar įdomesnis.

III-ASIS GRUPĖS SUSITIKIMAS:AXIS and ALIES
2009 02 16

Trečiasis grupės susitikimas prasidėjo ir baigėsi bežaidžiant vieną vienintelį žaidimą Axis and Alies Anniversary Edition (2008). Po 9 valandų mokymosi ir žaidimo mes tik įpusėjome partiją. Kadangi pabaiga dar buvo tolokai, nusprendėme, kad pirmai pradžiai užteks. Pirmasis žaidimo įspūdis labai geras ir jo lyginimas su „Risk“ yra visiškai neteisingas.
Pirmas karinis žaidimas, kurį teko žaisti, buvo „Risk“. Po šio žaidimo nusprendžiau, kad kariniai žaidimai yra kūdikystės stadijoje ir kelis metus karinių žaidimų visai nežaidžiau. Šiais metais, dėka draugo Gedimino (iš Kauno „Hexagon“ klubo), susipažinau su „Tide of Iron“, o šįsyk jis atsivežė „Axis and Alies“. Dabar galiu tvirtinti, kad šie žaidimai su kareiviukais - tikrai ne vaikams. Šis žaidimas skirtas šešiems žaidėjams, kur kovoja dvi grupės viena prieš kitą. Sąjungininkai: JAV, Rusija ir Anglija. Ir priešai : Vokietija, Japonija ir Italija. Žaidimo pradžioje kiekvienas gauna kariuomenę, užgrobtas žemes ir pinigus, už kuriuos gali dar pirkti kariuomenės. Kiekvienas atlieka savo veiksmus iš eilės: Vokietija, Rusija, Japonija, Anglija, Italija ir JAV. Ėjimo pradžioje perkama kariuomenė, tada atakuojama ir vyksta mūšiai. Po to perstumdoma kariuomenė, kuri nedalyvavo kovose ir sudedama nupirkta kariuomenė į savo industrinius kompleksus. Toliau eina kitas žaidėjas. Žaisdamas turi atsižvelgti į daugybę aplinkybių ir padaryti tuo metu teisingiausią sprendimą. Nors karais domėjausi ir anksčiau, šie žaidimai privertė į II pasaulinį karą pažvelgti kitomis akimis. Juk karas vienu metu vyko visame pasaulyje. Kai žaidi, matai kaip sunku palaikyti puolimą ir Europoje, ir Azijoje. Juk resursai tie patys - turi dėliotis prioritetus. Pačiam teko atiduoti ištisas teritorijas tik tam, kad galėčiau apsiginti nuo vokiečių. Žiūrint iš žmogiškųjų pozicijų - tai žiauru, bet priimant sprendimus, turi žiūrėti plačiau, svarbu apginti strategines teritorijas.
Man teko žaisti už rusu. Kadangi karo pradžioje teko tik gintis, tai daug galvoti nereikėjo. Pirkau kuo daugiau kareivių ir šiek tiek tankų. Kitiems daugiau reikėjo galvoti, vien laivų daugiau nei penkios rūšys, lėktuvų dvi, patrankos. Nors Gediminas ir patarinėjo - klaidų vis tiek nepavyko išvengti ir, jei ne anglų įsikišimas, vokiečiai ko gero būtų užkariavę Maskvą. Tik suplanuojame užkariauti Prancūziją, sutraukiame pakankamai jėgų, o vokiečiai jau sutraukė čia kariuomenę ir dar italai atėjo padėti. Vėl tenka keisti planus. Labai dažnai iki sėkmingo vieno ar kito puolimo pritrūkdavo vieno ėjimo. Todėl turi numatyti toli į prieki, kartais net nepavykęs puolimas, kur prarandi nemažai karių, yra pateisinamas, nes patrauki link savęs priešininko lėktuvus ir leidi, tarkim rusams, sustiprinti (per tą ėjimą) savas pozicijas. Labiausiai šiame žaidime patiko tai, kad jei yra užkariaujama tavo šalis, tu laikinai iškrenti, o jei sąjungininkai išvaduoja - tai vėl grįžti į žaidimą. Kadangi tik Gediminas žaidė šį žaidimą ne pirmą syki, tai pats žaidimas vyko lėtai. Bet, manau, sekantį kartą, būtų įmanoma per tiek laiko sužaisti iki pergalingos pabaigos. Dar kas nustebino - tai pakankamai paprastos taisyklės. Kai jas perpranti, klausimų nebekyla.
IŠVADOS: žaidimas tikrai geras. Turint šį žaidimą, kitų kurį laiką tikrai nereikės. Svarbu turėti rimtą kompaniją. Žaidimas nėra lengvas, todėl žaisti su pradedančiaisiais gretai atsibos.

Žąsis (The Royal Game of Goose)

Šis žaidimas buvo sukurtas XVI a. II-oje pusėje Prancūzijoje. Tuo metu karaliavo abstraktūs žaidimai. „Žąsis“ buvo pirmasis žaidimas, kuris turėjo temą ir iliustracijas, kas būdinga beveik visiems šiuolaikiniams žaidimams. Šis žaidimas buvo azartinis ir buvo žaidžiamas iš pinigų, kuriuos žaidėjai padėdavo žaidimo lentos viduryje. Buvo naudojami du klasikiniai kauliukai. Žaidimo laukas - tai spirale susuktas kelias, kuris turėjo 63 laukelius. Kai kurie iš jų buvo ypatingi:
• „žąsis“- ant šio laukelio atsistojusi figūrėlė eidavo toliau tiek pat laukelių kiek ką tik paėjo;
• „tiltas“- reikia papildomai padėti pinigų į žaidimo lauko vidury ir atsistoti ant 12 laukelio;
• Įvairios kliūtys („karčiama“, „šulinys“, „labirintas“, ir t.t.) žaidėją versdavo arba padėti papildomai pinigų arba praleisti ėjimą.
Šis žaidimas greitai paplito po visą Europą, tik skirtinguose regionuose šiek tiek pasikeisdavo grafika. Kai kur netgi žąsis buvo pakeista beždžione ar figūra, kurį simbolizavo Fortūną.

STALO ŽAIDIMŲ GRUPĖS II- asis SUSITIKIMAS

Antrasis žaidimų grupės susitikimas vyko 2009 vasario 7 – 8 dienomis. Šį kartą mūsų susirinko jau penki, smagu, kad gretos didėja. Pradėjome, kaip ir praeitą kartą, 12 valandą dienos. Planas buvo išbandyti kelis naujus žaidimus ir prisiminti keletą senų gerų. Kadangi pati grupė dar tik formuojasi, tai žaidžiame lengvesnius. Patirtis rodo, kad viskas ateina savaime. Kažkada ir pats žaisdavau tik lengvus, dabar kas kartą norisi pažaisti vis sudėtingesnį.
Šio susitikimo metu žaidėme šiuos žaidimus:
CUBA- žaidžiau šį žaidimą pirmą kartą, ir įsitikinau, kad jis ne tik labai gražus, bet ir taisyklės pakankamai lengvos. Pats žaidimas labai panašus į Puerto Rico, trukmė taip pat panaši – 2 valandos. Bet taisyklės kur kas aiškesnės naujai žaidžiančiam žmogui. Buvo keletas žaidėjų, kurie tokio tipo žaidimų nėra žaidę, bet pakankamai greitai perprato patį žaidimą. Strateginių galimybių tikrai daug ir pagalvoti yra ką. Šį žaidimą galima žaisti nuo 2 iki 5 žaidėjų, bet galimybės nesikeičia ar yra žaidžiama dviese ar penkiese. Todėl žaidžiant dviese- trise bus per menka konkurencija ir bus nelabai įdomu. Tačiau didesnei kompanijai šis žaidimas tikrai puikus.
PANDEMIC- tai visai kito tipo žaidimas. Čia visi kovoja prieš vieną bendrą priešą - Pandemiją. Vėlgi taisyklės paprastos, žaidimas pakankamai greitas (apie 1 valandą) ir azartiškas. Situacija žaidimo lentoje keičiasi po kiekvieno ėjimo, dar nebaigi gelbėti Azijos, o jau pavojingi infekcijos židiniai atsirado Pietų Amerikoje. Įdomiausia žaisti keturiese, bet žaidžiant dviese galimybių laimėti šiek tiek daugiau. Šį vakarą Pandemija buvo stipresnė - ji sugebėjo mus įveikti tris kartus, bet paskutinėje partijoje mes ją įveikėme kai iki žaidimo pabaigos dar buvo likę penki ėjimai. Žaidimas taip subalansuotas, kad žaidžiant jį iki pergalės dažnai pritrūksta vos vieno ar dviejų ėjimų, todėl toks išankstinis laimėjimas geras rezultatas. Po kurio kiek pasimiršta ir tie trys pralaimėjimai. Tobulėti dar yra kur, kol kas mes žaidėme tik su keturiomis epidemijos kortelėmis, o juk galima su šešiomis!
RACE FOR THE GALAXY- žaidžiau šį žaidimą jau ketvirtą kartą, bet perpratau tik karinę ir statybų strategijas. Nors sunkokai gaudausi taisyklėse (neturiu vertimo, o su anglų kalba nedraugauju), žaisti norisi. Turi jis kažką tokio, kas mane labai traukia. Pakankamai greitas, dinamiškas žaidimas ir žaidimo eigoje nėra aišku kas laimės. Tik paskaičiavus taškus žaidimo pabaigoje viskas paaiškėja. Būtinai artimiausiu metu padarysiu šio žaidimo apžvalgą. Todėl kol kas tiek.
SANKT PETERSBURG- vienas iš žaidimų, kuri žaisti man neatsibosta. Nebesuskaičiuoju kiek kartų jau esu jį žaidęs, bet vis maža ir maža. Jis atspindi mūsų dabartinę ekonominę situaciją: žaidžiant vis trūksta ir trūksta pinigų, todėl labai svarbu gerai sustrateguoti, kad turėtum pastovius pinigų šaltinius. Žaidimas skirtas nuo dviejų iki keturių žaidėjų, bet, kas pakankamai retai pasitaiko, jį įdomu žaisti ir dviem.
IŠVADOS: Smagu kai gali žaisti visą dieną (paskutinę partija baigėme 4 valandą nakties), šiek tiek atsižaidei ir gali laukti naujo susitikimo. Kai žaidi tik keletą valandų dažnai „užsikabini“ o jau reikia keliauti namo. Tai ir grįžti nei sotus nei alkanas, o kai žaidi ilgai tai jau pasisotini kokiai savaitei.

ŽAIDIMŲ GIDAS

Į STALO ŽAIDIMŲ PASAULĮ kiekvienas ateina savu keliu. Vienas draugų kompanijoje pažaidžia stalo žaidimą ir jam labai patinka, kitas - kažkur perskaitęs nusprendžia nusipirkti ir pabandyti, o trečias gauna stalo žaidimą dovanų. Kelių kaip atrasti šį pasaulį daug, bet klystkelių ir įvairių šunkelių dar daugiau. Kiekvienam stalo žaidimų fanui anksčiau ar vėliau atsiranda vienas klausimas: „kur galėčiau įsigyti gerą žaidimą?“. Atsakymas labai paprastas - šiais laikais net Maximoje galima jų rasti gana nemažą pasirinkimą, ką jau bekalbėti apie vaikų žaislų parduotuves ar netgi specializuotas parduotuves ( D6, Galvosūkių pasaulis ar Hobby Shop) . Bet kaip žinoti, kuris geras, o kuris nevertas dėmesio? Ir svarbiausia, kaip žinoti, kuris patiks man ir mano draugų kompanijai? Visi žmonės skirtingi: vieniems patinka sunkūs strateginiai, kitiems linksmi reakcijos. Žaidimų rūšių, pogrupių yra tikrai nemažai. Žaidimai labai skirtingi ir jų tikrai Lietuvoje daug. Šiuo metu jau galima rinktis iš maždaug 500 skirtingų. Ne paslaptis tokiame kiekyje tikrai atsiras koks šimtas kitas ir visai niekam tikusių žaidimų, kurie į Lietuvą atkeliavo galbūt ir todėl, kad buvo gauti už gera kainą.
Tai kaip iš šios gausybės atskirti „pelus nuo grudų“?. Norėčiau pasiūlyti keletą patarimų, kurie, tikiuosi, jums bent šiek tiek padės:

1. Geriausias būdas išsirinkti gerą žaidimą - jį pažaisti ir, jei yra galimybė, net kelis kartus. Kartais būna tokia puiki kompanija, kad žaidimas atrodo tiesiog fantastiškas. Bet iš tikrųjų žaidimas nieko dėtas, fantastiška buvo kompanija. Pažaisti žaidimus ir juos išbandyti galite ne tik pas draugus, bet ir Rikio, Hexagon ir Vilniaus stalo žaidimų klubuose. Taip pat specializuotose stalo žaidimų parduotuvėse.


2. Pasiskaityti žaidimų apžvalgas. Daugumas skaito aprašymus internetinėje parduotuvėje, bet, supraskite teisingai, ten reklaminiai tekstai. labai abejotina ar rasite jūs ten objektyvios informacijos. Aišku kartais geriau tokia informacija nei jokios. Žaidimų apžvalgas galite pasiskaityti ir šiuose bloguose: minčių krioklio ir žaidimų patarėjo. Taip pat Rikio tinklalapyje.


3. Galite pasiskaityti forumuose, tiesa Lietuvoje galėčiau rekomenduoti tik vieną - Supermamos forumą. Informacijos mažoka, bet bendrą vaizdą susidaryti galima.

NAUJI VĖJAI „MONOPOLIO“ DIZAINE

Jaunas dizaineris Andy Mangold ( JAV ) tikina, kad jį visada stebino kaip prastai yra supakuotas pats geriausias pasaulyje žaidimas. Todėl praeitų metų pabaigoje jis sukūrė elitinę pakuotę, pasak jo, tuo pakeldamas žaidimą į naujas aukštumas.

Dar vienas dizaineris, šį sykį prancūzas Florent Guerlain, sukūrė naujo dizaino žaidimo lauką. Dizainas atliktas šiuolaikiškame minimalistiniame stiliuje ir vadinasi „ Helveticos atgimimas“.

Tenka pripažinti, kad susipažinęs su šių dizainerių darbais, panorau ir pats įsigyti tokį monopolį (vieno dizainerio pakuotė, kito - lenta). Žaisti tikriausiai nežaisčiau, bet turėti tokį šedevrą norisi.

Gaila, bet tikriausiai toks Monopolis niekada neišvys dienos šviesos. Tokie kardinalūs pokyčiai būtų per drąsūs.

STALO ŽAIDIMAS: WIKINGER

Žaidimas „Wikinger“ – tai smagus, „Carcasonne“ tipo stalo žaidimas dvelkiantis šaltais ir niūriais Norvegijos fiordais.
Žaidimo legenda:
Žaidėjai keliaudami iš savojo gimtojo fiordo išplaukia į jūrą, kad atrastų naujas salas ir jose įsikurtų nauja bendruomenė. Salose apsigyvena Jarlai, kurie visiems vadovauja; žvalgai, kurie ieško naujų žemių; amatininkai, kurie aprūpina bendruomenę reikalingais daiktais; žvejai, kurie aprūpina visus maistu ir kariai, kurie saugo bendruomenę nuo priešiškų drakarų antpuolio.
Žaidimo eiga:
Kiekvienas žaidėjas gauna savo fiordo kortelę, kuri tampa jo žaidimo lenta, kurioje jis turi statyti salas ir dėti figūrėles. Salų statymo tvarka: salos turi būti tvarkingos, o figūrėlės, kurios yra skirtingų spalvų gali būti statomos tik į tos spalvos figūrėlės eilę.
Žaidimas susideda iš šešių raundų. Raundo pradžioje visi žaidėjai aukcione perka salos korteles ir figūrėlę. Pradedantysis žaidėjas pirmas perka figūrėlę, jis gali pasirinkti tiek pigesnę, brangesnę. Viskas priklauso nuo to, kokios salos ar figūrėlės jam šiuo metu labiausiai reikia. Renkantis reikia atkreipti dėmesį ne tik į figūrėlę, bet ir salos kortelę, kuri yra kartu. Salos kortelės yra trijų rūšių: salos pradžia, vidurys ir salos pabaiga. Dažniausia tai ir būna pagrindinė priežastis rinktis brangesnę, bet labiau reikalingą kombinaciją. Pats aukcionas yra gana įdomiai sugalvotas: tai yra ratas su numeracija nuo 0 iki 11 (skaičius ir parodo kiek reikia sumokėti), žaidimo pradžioje, pagal nustatytą tvarką yra sudėliojamos figūrėlės ir kortelės.
Figūrėles(žmogeliukai) yra penkių spalvų:
· mėlyni- žvejai. Jie gaudo žuvį ir aprūpina bendruomenę maistu;
· geltoni- auksakaliai, turint nemažai šių figūrėlių jūs visada būsite apsirūpinę pinigais;
· žali- žvalgai, jie duoda taškus, o jei jų eilėje žemiau yra auksakaliai ir žvejai tai gaunate taškus ir už juos;
· raudoni- jarlai, kiekvienas iš jų duoda po du taškus;
· juodi- kariai, atmuša priešiškai nusiteikusių laivų atakas ir taip pat duoda taškų;
· o pilki- keltininkai, jie svarbūs, nes perkelia figūrėles iš fiordo į salas.
Visos figūrėlės turi savų pliusų, todėl kurioms suteikti pirmenybę priklauso nuo kiekvieno žaidėjo pasirinkimo.
Kai jūs pasirenkate kombinaciją, jūs padedate salos atkarpos kortelę ten, kur tinka ir ant tos kortelės taip pat galite padėti figūrėlę. Bet tik tuo atveju, jei kortelę jūs padėjote į tos spalvos figūrėlės eilę. Kitu atveju jums teks figūrėlę padėti į fiordą. Iš ten į salas figūrėlę galės perkelti tik keltininkas. Aukcione figūrėlės dažnai pinga. Tai atsitinka tada, kai pačios pigiausios vienos spalvos figūrėlės visos yra nuperkamos. Tuomet aukciono ratas yra pasukamas taip, kad sekanti figūrėlė būtų ties 0 padala. Tokiu būdu atpinga visos figūrėlės. Aukcionas tęsiasi kol yra parduodamos visos figūrėlės. Po 1,3 ir 5 raundų yra gaunami pinigai tik už „auksakalius“, po 2,4 ir 6 yra skaičiuojami taškai už visas figūrėles. Žaidimo pabaigoje dar yra suskaičiuojami taškai už didžiausią salą, likusius pinigus, keltininkus, žvejus. Laimi žaidėjas, surinkęs daugiausiai taškų.
Visos figūrėlės pakankamai svarbios, todėl pačias salas reikia vystyti taip, kad būtų įvairių profesijų atstovų. Viso žaidimo metu jūs negaunate už žvejus nieko, bet jei neturėsite jų žaidimo pabaigoje - tai teks nemažai atiduoti sukauptų taškų. Jei pamiršite karius ir neatmušite priešininkų atakos, galite negauti taškų ir už žemiau esančius žvalgus, auksakalius.
Šiame žaidime iš tiesų strategija tik viena - sukurti salų koloniją, kurioje būtų visų profesijų figūrėlių beveik po lygiai. Tai, sakyčiau, sėkmingiausia kombinacija.
Beje, žaidimas yra kartu su papildomomis kortelėmis, kurių dėka šis žaidimas tampa sudėtingesnis ir įdomesnis.

RIKIS REKOMENDUOJA: TALUVA

Paskutiniu metu išbandydamas naujus žaidimus retai kada randu, kažką visiškai netikėto. Žaidi ir vertini: štai tas žaidimo elementas panašus į tą žaidimą, tas elementas į kitą. Prieini išvadą, kad šis žaidimas yra to ar ano žaidimo “hibridas”, ir džiaugiesi kaip vaikas, jei randi nors vieną originalų, pačiam dar nematytą, žaidimo elemento sprendimą. Iš tiesų toks ir buvo žaidimas TALUVA, kuris mane tikrai labai maloniai nustebino.
Taigi norėčiau pristatyti žaidimą TALUVA, kuri išleido vokiečių kompanija “Hans im Gluck” 2006 metais. Sunku šį žaidimą priskirti kuriai vienai kategorijai. Iš pirmo žvilgsnio jis panašus į strateginį žaidimą . Žaidime yra statomos gyvenvietės, kai gyvenvietės užima trijų laukelių plotą, galima statyti šventyklą, o kai šalia yra pastatomas trečias aukštas, yra statomas bokštas. Kai pastatai visas dviejų rūšių figūrėles (iš viso yra trys rūšys) - laimi. Viskas kaip ir paprasta, bet pats įdomumas yra pačios salos formavimas iš kortelių, ant kurių ir yra dedami pastatai. Kortelės susideda iš trijų šešiakampių laukelių ir gali būti padėtos šalia kitos kortelės arba padėtos ant kitų kortelių. Taip formuojamas antras ir trečias aukštai. Būtent tai ir suteikia žaidimui dinamikos, salos reljefas labai pasikeičia. Pagal žaidimo legendą – uždėjus antrą ar trečią aukštus, išsiveržia ugnikalnis ir gretimus laukelius užlieja lava ( pvz.: ten, kur dar visai neseniai stovėjo didelė gyvenvietė, liko tik vienas namelis). Tokiu būdų yra griaunami priešininkų planai, nes, norint padėti šventyklą ar bokštą, reikia išpildyti tam tikras sąlygas. Bet kol ateina tavo eilė daryti ėjimą, situacija žaidimo lauke būna taip pasikeitusi, kad tenka vėl keisti savo taktiką. Žaisdamas dviese jautiesi lyg žaistum šachmatais, nes kiekviena klaida, kiekvienas neapgalvotas ėjimas, gali tapti lemiamu ir tai daro šį žaidimą jau panašiu į loginį. Žaidžiant su didesne kompanija, šiame žaidime jau nebeįmanoma nuspėti priešininkų veiksmus ir pats žaidimas į loginį jau “nebeneša”. Šiame žaidime kiekvienas gali rinktis tai, kas jam arčiau “kūno”: gali būti kūrėjas ir stengtis statyti savas figūrėles, o gali viską aplinkui griauti ir trukdyti kitiems. Bet geriausia apjungti visas šias savybes ir meistriškai naudotis priešininkų klaidomis. Turiu prisipažinti, kad ne iš karto perpratau visas taisykles, nors pačios taisyklės labai elementarios. Šis žaidimas vis dar randa kuo mane nustebinti, jame sakyčiau apjungtos dvi žaidimo grupės: strateginiai ir loginiai. Išskirtinumas šio žaidimo yra tas, jog abi grupės viena kitą papildo ir, manau, nedominuoja nei viena iš jų.
Plačiau apie žaidimo taisykles.

STALO ŽAIDIMAS: NOTRE DAME

Notre Dame - tai vidutinio sunkumo ekonominis žaidimas, pastaruoju metu labai populiaria istorine tematika. Žaidėjai tampa įtakingais XIV a. pabaigos Paryžiaus gyventojais. Šio miesto kvartaluose jie kovoja, siekdami asmeninės gerovės ir pripažinimo. Kiekvienas didikas su savo patikėtiniu, užima miesto kvartalus ir stengiasi, sumaniai pasirinkdamas savo veiksmus, gauti kuo daugiau prestižo taškų. Žaidimas vyksta 3 periodais, kiekvienas periodas susideda iš 3 turų. Taigi iš viso yra sužaidžiami 9 turai. Kiekvieno turo metu žaidėjas gali du kartus, naudodamasis veiksmo kortomis, aktyvuoti savus kvartalus, padėdamas įtakos kauliuką. Tačiau žaidėjas visada turi apsispręsti, ką pasirinkti aktyvuoti- ar banką, kuris duos pinigų, ar paremti rezidenciją, kuri suteiks prestižo taškų, ar investuoti į kokį kitą savo kvartalo pastatą. Kiekvieno turo pabaigoje žaidėjai gali samdyti vieną iš atverstų trijų asmenų, kuris suteiks jiems papildomų prestižo taškų, apsaugos nuo maro ar padės atlikti kitus veiksmus. Žaidėjai turėtų būti atidūs, nes kiekvieno turo pabaigoje yra skaičiuojami maro taškai ir, jei kvartalą užpuls maras, žaidėjai praras dalį surinktų taškų ir vieną įtakos kauliuką.
Notre Dame žaidime nėra tiesioginio kontakto su kitais žaidėjais, todėl žaidėjai negali vienas kitam kenkti ar padėti. Na nebent padėjus kauliuką Notre Dame sumažinti kitam žaidėjui jo gaunamų taškų kiekį ar su karieta važiuojant susirinkti visas vertingiausias ambasadas.
Žaidimo esmė - nuolatinis pasirinkimas vienos iš kelių patrauklių galimybių. Šiame žaidime visada trūksta kažkurių resursų, tad tenka rinktis ar gauti pinigus, o gal parke padėti antrą kauliuką, kad kiekvieną kartą, gaudamas taškus, gautum papildomą tašką, o gal padėti kauliuką ligoninėje, kad maras neužkluptų nepasiruošusio? Galimybių netrūksta, bet kuriai suteikti pirmenybę? Sunkokas klausimas. Situacija žaidime keičiasi kiekvieną raundą, be to yra ir atsitiktinumo faktorius, bet jis daugiau susijęs su veiksmo kortų paskirstymu. Žaidimo taisyklės nėra trumpos, bet vieną sykį perpratus, nebereikia vis kartoti. Žaidimo procesas yra logiškas, be to labai padeda simbolių žymėjimas, todėl vos pažvelgus į simbolius tampa aišku, kas ką daro ar kas ką duoda. Ir nors žaidime nėra tiesioginio kontakto su kitais žaidėjais, pats žaidimas „įtraukia“ ir yra gana azartiškas.

KELIOS ŽAIDIMŲ ATSIRADIMO ISTORIJOS

Norėjau pasiūlyti susipažinti su kelių, gerai žinomų žaidimų istorijomis. Jos panašios tuo, kad abi atsirado sunkiais laikais: Monopolis „Didžiosios depresijos“ metu Amerikoje, Rummikubas tarpukaryje Rumunijoje. Pažvelgus į žaidimų istorijas, galima rasti ir daugiau žaidimų, kurie išpopuliarėjo būtent sunkiais istoriniais laikotarpiais.Pavyzdžiui Superfermeris išpopuliarėjo per II pasaulinį karą Varšuvoje. Todėl kai klausia draugai ar ekonominė krizė palietė stalo žaidimų sektorių, atsakau, kad nepalietė ir nepalies, nes stalo žaidimai - tai pigi ir gera pramoga, kuri labai gerai tinka įvairiais sunkmečiais. Kiek teko skaityti apie žmones, kurie II pasaulinio karo metu žaidė „Superfermerį“, tai jie būtent paminėdavo, jog žaidimas jiems leisdavo atsipalaiduoti ir užsimiršti, kad vyksta karas. Kalbant apie Monopolio sėkmę, vertėtų paminėti tą faktą, jog tuo metu Amerikoje jau buvo pardavinėjami įvairūs žaidimai labai panašūs į monopolį, todėl Monopolio kūrėjas iš tesų nesukūrė kažko visiškai naujo, bet, kaip ir rummikubo atveju, tiesiog patobulino tai kas jau buvo. Todėl, kai Monopolis labai išpopuliarėjo, broliai Parkeriai pradėjo supirkinėti kitas, į Monopolį panašių žaidimų versijų licencijas. Praeitame amžiuje buvo ne vienas garsus bylinėjimasis teisme ginant teisę Monopoliui būti vieninteliam ir išskirtiniam. Bet tai jau visai kita istorija.

GERIASIAS VOKIETIJOS 2008 METŲ STALO ŽAIDIMAS- KELTIS

Šis žaidimas yra populiaraus kortinio žaidimo „Lost Cities“ (kuris skirtas tik dviem žaidėjam), nauja versija. Ir jį jau gali žaisti nuo 2 iki 4 žaidėjų. Žaidimo autorius Reiner Knizia. Jis buvo išleistas 2008 metais ir iš karto spėjo pasižymėti - laimėjo prestižinį „Spiel des Jahres 2008“ prizą. Bet ko gero šiuo vardu jis bus leidžiamas tik Vokietijoje, nes kitur jis jau leidžiamas kaip „Lost Cities: The Board Game“. Pakito ne tik pavadinimą, bet ir žaidimo lentos dizainas.
Kiekvienas žaidimo pradžioje gauna po 8 kortas, kurias dėlioja iš eiles, kad perkeltų takais (jų iš viso yra penki) savo kauliukus (dobilėlius) žaidimo lauke kiek įmanoma toliau. Kiekvienam takui dedama atitinkamos spalvos kortų eilė, dedant kortas su atitinkamu simboliu didėjančia arba mažėjančia eilės tvarka. Kuo toliau stovi žaidėjo kauliukai ant tako žaidimo pabaigoje, tuo daugiau taškų jie gauna. Bet nebūtina judinti visų penkių kauliukų. Pagal žaidimo taisykles, kauliukas nepajudėjęs iš vietos, negauna jokių taškų, bet, tarkim, pajudėjęs vos kelis kartus dar neišeina iš minuso zonos. Išvada: jei nesi įsitykinęs, kad toli nueisi geriau iš viso neiti. Vienas iš žaidėjo kauliukų yra dvigubai aukštesnis. Nuo kitų jis skiriasi tuo, kad už jį gauni dvigubai daugiau taškų. Be to, pakeliui reikia surinkti keltų brangenybes, tarp jų ir troškimų akmenį, nes jie duoda papildomus taškus. Nesurinkus pakankamo kiekio, taškus galima net prarasti. Laimi žaidėjas, kuris žaidimo pabaigoje turi daugiausiai taškų.
Žaidimo taisyklės yra pakankamai paprastos, lengvai perprantamos, todėl puikiai tinka pradedantiesiems ir šeimoms. Bet tai nereiškia, kad patyrusiems žaidėjams jis bus neįdomus, jis pakankamai dinamiškas, o galimybė kortas dėti mažėjančia ir didėjančia tvarka suteikia žaidimui dar daugiau galimybių. Kaip vienas iš minusų, manyčiau, yra neigiamų taškų zona, į kurią pradedantys žaidėjai suteikia per daug dėmesio. Iš tiesų labai skiriasi partijos tarp dviejų žaidėjų ir keturių. Žaidžiant dviese pati partija būna ramesnė suspėjama ir nereikalingas kortas išmesti į išmetimo krūvas. Tuo tarpu žaidžiant keturiese, labai svarbu teisingai pasirinkti taktiką, nes kiekvienas skuba pasiekti tikslo zoną, ir jei kuris žaidėjas bando išmesti kortas, tai priešininkams tik suteikia papildomas galimybes jį patį pralenkti. Todėl dažniausiai jau geriau patys eina į minuso zoną, nei suteikia galimybes kitiems. Žaidimas keturiese trunka tiek pat, bet pakankamai svarbu skubėti, o ir taškų paprastai yra surenkama du kartus mažiau.